2024 m. Nr. 5–6 / keistai žeidžiantis tavo buvimas
tarytum neatpažintas žvėriukas –
matau jį bet negaliu ištarti

2024 m. Nr. 5–6 / Ir plaukė tolyn su debesim ir lijo
Su lietumi žalias žalvario garsas

2024 m. Nr. 5–6 / moteris ant suoliuko ežero pakrantėj stebi
plaukiantį vyrą
vyras ant suoliuko ežero pakrantėje stebi
plaukiančią moterį

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

2024 m. Nr. 4 / tarkim šis vakaras rožinis ir susimąstęs
ne susimąstęs netinka nes rožinis
tarkim svajoklis nedaug tik truputį liūdnokas

2024 m. Nr. 4 / Rugpjūtį, stebėdami mus užliejantį
begalinį žvaigždynų konglomeratą
gaudėme burnas pražioję

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

2024 m. Nr. 2 / Viskas taip, kaip kadais palikau –
nors tiek metų čia mano nebūta.

2024 m. Nr. 2 / Paprašytas
po signalo palikti žinutę,
sviedžiu į tvenkinį
telefoną –

2024 m. Nr. 2 / Tik rudens naktimis
tebeliečiu tavo kūną
kaip pasiutusiai skrieja
nukankinti rudenio lapai

2024 m. Nr. 1 / negalvok apie dulkes
ir apie tai
į ką mes virstame

2024 m. Nr. 1 / bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

2023 m. Nr. 12 / Nebenoriu parodyt tau miesto.
Raibuliuojančio, mainančio formas,
iš žibančių stiklų dviveidystės

2023 m. Nr. 12 / kas čia? šaukia vaikai, smilium baksnodami
anatominę žmogaus širdį knygos viršelyje

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

2023 m. Nr. 11 / visos būriu apsigręžė
ir pasitraukė atgal į miškelį
jungiantį atskaitos tašką ir skardį
užverdamos žalią šnaresį paskum save

2023 m. Nr. 11 / ir neišduoda
tik šilkinis kaspinas
mergaitės
besiblaškantis danguj

2023 m. Nr. 11 / motulės per ašaras brenda
savo vaikelių neranda
maži našlaitėliai verkia
akis motinėlėm užmerk

2023 m. Nr. 10 / valgau angliškus pusryčius
ant staliukais apaugusio šaligatvio
virš galvos dulkėtos palangės
vazonų laivai žydinčiomis burėmis

2023 m. Nr. 10 / Vaikystėje kaimynų pudelis nunešė mano
Mylimiausią žaislą – sovietinio štampo

2023 m. Nr. 10 / Kaip rūkas ėmė ir
susmilko
laužas gegužės prie jo
sutikdavome aušrą Vingy prie Neries

2023 m. Nr. 7 / Mindaugas Peleckis (1975–2023) – poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas – nespėjo išleisti jau parengtų dviejų knygų…

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

2023 m. Nr. 7 / Matai, Ferdinandai, tuos kėkštus sode už lango?
Vienas nuo medžio saugo, kitas kažką lesioja
žolėj. Besniegė žiema, minus vienas. Visai kaip mudu.

2023 m. Nr. 5–6 / baldų parduotuvėje atrodė tinkamų
parametrų ir nuolaida iškertanti
o metalinės konstrukcijos nesijaus per čiužinį

2023 m. Nr. 5–6 / kai atsikelsiu
kelias bus nuogas
šermukšnio uogos
aštriai raudonos

2023 m. Nr. 5–6 / reikia stropiai saugoti širdį –
su metais ji tik šiurkštėja –
o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį

2023 m. Nr. 4 / …tuomet galėjau būti su admirolu iki galo,
jo išaukštinimo ir jo pažeminimo valandą,
jo triumfo ir jo sielvarto dienomis,
plaukti nepažįstamomis jūromis,

2023 m. Nr. 4 / tas, kurį vadinau savo princu,
aštrioje vidurdienio saulėje
pasirodė besąs lauko pelė

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.

2023 m. Nr. 3 / tie žmonės buvo iš visai kito pasaulio
nebuvo jokio garso bet jie dainavo
jie šypsojosi ir spindėjo ir jie buvo spalvoti

2023 m. Nr. 3 / kaip trečiajam vaikui ir dera,
tvarko „mamytės ir tėvelio“ kapus –
su žemdirbišku atkaklumu,
be grūdelio abejonės:

2023 m. Nr. 2 / vaikystėj maniau, kad dangus – plokštuma
lubos, į kurias neatsitrenkia paukščiai
palapinės brezento neprapjauna lėktuvai

2023 m. Nr. 2 / Pamiršau nusipirkti sliekų,
Rausiau pagaliu ežero pakrantę,
Kiti rausė apkasus.

2023 m. Nr. 2 / Garsiai nutilo visi balsai.
Visko tyla su aitriu dūmu.
Į temstančią žemę žvelgi

2023 m. Nr. 1 / iš pradžių galvojau,
kad tik nustojau kalbėti,
bet paskui ištiko
nuovargis pirštus.

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

2023 m. Nr. 1 / prie jūros gyveno gentis – pirmiausia
pasistatydavo miestus, uostus jiems, tada
laivus susimeistraudavo, gimdydavo laivams

2022 m. Nr. 12 / valandom švelniai riksmas kapsėjo,
sniego gelmės jį glaudė giliai
įrėmindamos neryškų vežimėlio reljefą

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

2022 m. Nr. 11 / Pusiaunaktis artėja. Tyla mano miestas.
Alsavimas gaižus kaitros apslopo jau.
Vienišiai lovose vėl bando susiriesti

2022 m. Nr. 11 / įeini į mentalinę liepsną žodžio erdvę užpildo dvasia
kūnui kovoti liepta su demonais mintyse

2022 m. Nr. 11 / Vis daugėja miestų kurių tu niekada nepamatysi
Kaip ir knygų kurių neperskaitysi niekad
Niekad yra kodinis žodis atrakinantis sielos staugsmą

2022 m. Nr. 10 / dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą

2022 m. Nr. 10 / viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

2022 m. Nr. 10 / Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros

2022 m. Nr. 8–9 / iš visų jėgų stengiuosi
nes gavau tikrą vaidmenį
ne be reikalo tėtis mokė –
kiekvieną darbą atlik iki galo

2022 m. Nr. 8–9 / Kaip vadinasi toji šalis,
kurioje tėra kambarys
šios sekundės?

2022 m. Nr. 7 / Nebus mirties bausmės, tiktai mirtis
Užeis iškart į daugelį namų, –
Taip eina spinduliai rytais, ir tik

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

2022 m. Nr. 7 / aš esu nors kartais norėčiau nebūti
juodas lokomotyvas priartėja arčiau
nei turėtų kartais ne viską prisimenu

2022 m. Nr. 5–6 / Esu Birutė Grašytė-Black iš Grašių kaimo, gimiau 1992-ųjų vasarą. Lietuvos edukologijos universitete baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, vėliau Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrą.

2022 m. Nr. 5–6 / Vanduo
Neįveikė akmens,
Tik išskaidrėjo,
Dangus,
Gilyn nuniręs

2022 m. Nr. 5–6 / dokumentai nukenčia
tačiau eilėraštis laimi
dėl netikslumų
dėl netikėtų vingių
sakykit kaip ten buvo

2022 m. Nr. 4 / Kristina Tamulevičiūtė gimė 1989 m. Šiauliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, stažavo Liublianos (Slovėnija) ir Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina) universitetuose.

2022 m. Nr. 4 / spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę

2022 m. Nr. 4 / labas, sieliuke
kokia graži naujutėlė
tavo pakuotė
saugok ją
nemėtyk pakampėmis

2022 m. Nr. 3 / Ieva Rudžianskaitė gimė 1985 m. Kaune. 2010 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo katalikų teologijos bakalauro laipsnį, 2017 m. tame pačiame universitete apgynė filosofijos mokslo krypties daktaro disertaciją.

2022 m. Nr. 3 / Brangus buvo tavo šypsnys
Vien akimis ir lūpų kampučiais,
Pigūs buvo tavo batukai –
Per lengvi lapkričio gūsiams,

2022 m. Nr. 2 / moterys parimusios ant palangių
rūko žvelgia į virpančią kaitrą
jų apvalaini pečiai vos įspėjami bruožai

2022 m. Nr. 2 / laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

2022 m. Nr. 2 / Prabėgo kiek laiko, bet viskas lyg ir taip pat:
mes renkamės tiesą ir atmetame melus.
Ir kimbame vienas kitam į gerkles.

2022 m. Nr. 1 / visos mamos slapta nekenčia savo vaikų
stovėdamos ant liepto galvoja
kad mielai atgniaužtų pirštus kurį laiką stebėtų
kaip sūnūs kepurnėjasi malasi bangose

2022 m. Nr. 1 / Diena pasitaikė erdvi,
aukšto dangaus. Prisėdom vešlių
krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,
dar drauge.

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

2021 m. Nr. 12 / štai ir vėl sveiki šlapi batai
nesveiki nes skylėti
sveika dargana
tavo kaulėti pirštai

2021 m. Nr. 12 / Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR

2021 m. Nr. 12 / Skardiniai lietaus lašai
pramuša sandėliuko duris,
pro jas – dvi neatpažintos…
Viena ant lentos neša lašinių

2021 m. Nr. 11 / žolė šarmos dygliais pašiurpus baugiai styro
palietus kojom sutraška tačiau nelūžta
tu uodi orą iš visų jėgų. vien žvyras

2021 m. Nr. 10 / aš, ant medinės kėdutės
nutūpusi
atrodysiu kaip tolima
užgesusi žvaigždė

2021 m. Nr. 10 / Toli – kur mano motina ir tėvas,
Kur dylančioj erdvėj juos lyg mačiau,
Mus atsiminęs atminimo dievas
Dar vis po trupinį, – bet vis rečiau

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

2021 m. Nr. 8–9 / GUMBUOTŲ ŠAKNŲ
labirinte
mangrovės perkelia potvynio
vandenis į sausą žemę

2021 m. Nr. 8–9 / Kaip man sugrįžti namo? Patekau
į statišką, lyg nutapytą paveikslą:
iš tolių per kalvą driekiasi plentas –
einu jo punktyru.

2021 m. Nr. 8–9 / pasauly žodžio, vien tik formos tryško;
vėliau per formas tryško žodis –
dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio

2021 m. Nr. 7 / nėra Hokusajaus Šeškinėje
bet yra raudonasis Fudži kalnas
vietoje poliklinikos – –

2021 m. Nr. 7 / rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

2021 m. Nr. 5–6 / kur dingo berniukas
saulės nubalintais plaukais
norėjęs save perskaityti
po žalsva medžiagine striuke
įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu

2021 m. Nr. 5–6 / Nejauku
Tau buvo stovėti
Po šventoriaus medžiu
Tokiam ne visai panašiam
Į tą baltą balandį.

2021 m. Nr. 4 / Išbraukti netvirtumą ir baimes
Įrašyti tą gražų pavidalą kuriuo vaidenaisi
Perrašyti baltas rankas ir plaukus
Pabraukti ten kur šilčiausia ten kur žvilgsnis subėga

2021 m. Nr. 4 / Visą naktį galvoj buvau.
Visą naktį puodą maišiau –
Galvojau, rašiau.
O ryte
Kai per slenkstį žengiau

2021 m. Nr. 4 / iškvėpus pasaulio tamsą dvasia amžinybei nubustų
laikas paklūsta erdvei erdvė antgamtei paklūsta

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

2021 m. Nr. 3 / Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.

2021 m. Nr. 3 / Pagauti žvilgsnį
Užkalbinti –
Vienas sunkiausių darbų

2021 m. Nr. 2 / jau rudeniop skendo sodas, obelys įsibridusios į vandenį nusiplovė rankas ir kojas. ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur? obuoliai plūduriavo ir vartėsi iš krantų išėjusioje visatoje, o mano akys dangaus ertmėse…

2021 m. Nr. 2 / Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio

2021 m. Nr. 2 / kaip aš verkiu tokiomis pilkomis ašaromis
tarsi žuvies žvynai padengiančiomis mano veidą
kakle atsiveria rausvos žiaunos
ir iš dangaus kriokliais pasipila vanduo

2021 m. Nr. 1 / Eilėraščio-upės su atokvėpiais fragmentai / vasara aušta plikas berniukas stumia valtį prieš vėją vardu kadafis o kodėl kadafis gal todėl kad vėjas visada beduinas vaikas staiga pameta valtį ir basas bėga

2021 m. Nr. 1 / Jėzus Marija dramblys
kupolai cerkvės namai
plastmasinė gėlė nenuvys
neišseks kolonėlės vanduo
amžinai.

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

2020 m. Nr. 12 / karūnavimo dieną
niekas nepasigenda karūnos
tik kai vėjas suneša lietų

2020 m. Nr. 12 / Apkartę
Nuo neapykantos
Ir nuovargio,
Bet vis tiek –
Tai buvo –
Namai.

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

2020 m. Nr. 11 / Kur nuriedėjo mūsų kauliukai
Ką dabar bąla jie nakčiai bedantei
Mėtosi kamščiai sauso raudono
Karstančio apmaudo, rūgstančių lūkesčių

2020 m. Nr. 11 / Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.

2020 m. Nr. 10 / Visaginas tūsina
Ir išveda tuziną
Pobaisių mergaičių
Drakono papilvei
Papildyti, naktinei

2020 m. Nr. 10 / už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus

2020 m. Nr. 10 / Pakeisiu, ką panorėsi, jei man pasirodys – verta.
Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai.
Net jei manai, kad galiu užkalbėti tikrovę,
nesauvaliauju, daryti to nė nebandau.

2020 m. Nr. 8–9 / Vakar žinią randu: tu buvai nusižudęs Paryžiuj.
Krito grotos kalbos, atminties išbyrėjo aguonos,
grojo fugą mirties, o alsavimas lūžo ir sukos,
kol nuo slenksčio ėjai iki svetimo slenksčio pavymui

2020 m. Nr. 8–9 / Nėr ko į lauką eiti sako virusas
todėl kol jo nesu gerai ištyrusi
tarytum tėvo motinos klausau
per tris metrus stovėk nuo pašnekovo
kol čiauduliu tavęs jis nenukovė

2020 m. Nr. 8–9 / buvai turtingas
balto balčiausio
jaunystės sniego
valdei jo lygumas
ir debesis

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

2020 m. Nr. 5–6 / tamsos gyvatė lomoje jau susirangė
josios liežuvis žioruoja giliai vandeny
gundo paukštį vėlyvą ar kokį
gaivalą silpnavalį užkimusia sąžine
atsiduot ir sutikt su kerinčia nuodo prasme

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

2020 m. Nr. 5–6 / Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu –
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.

2020 m. Nr. 7 / kiek liko man laiko
dienų ir naktų
skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)

2020 m. Nr. 4 / 2018 m. birželio 20 d. 22:02. Monciškės / nuo
mėnulio
link
saulės
skrenda
du
gandrai

2020 m. Nr. 4 / Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti

2020 m. Nr. 4 / tam parduotam name
vos pašvietus mėnuliui
auksiniuos rėmeliuos spindės
sekcijos kriptoj nedūžtantis
mūsų dantų porcelianas

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

2020 m. Nr. 3 / dievas davė dantis
padėjo ant lentynos
sako jeigu pasieki pasiimk
graužti galėsi
juodą ridiką

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

2020 m. Nr. 2 / Šiemet persikrausčiau
penktą kartą savo gyvenime.
Į vienuolynui priklausiusį pastatą,
prie kurio pritvirtinta lentelė
su pasaulio tautų teisuolių vardais.

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

2020 m. Nr. 2 / Anapus plento, pievoje, giliai
          šaknis suleido tvirtos varnalėšos;
          kastuvams dunksint, bliauna gyvuliai,
          grandinėn jungias atšvaitai ir šviesos:
          trumpa diena –
                      trumpiausia iš visų,

2020 m. Nr. 1 / tolumoje – grupė žmonių, kuri atrodo kaip viena šeima, eina per aikštę mažame karštame miestelyje, nors karštis jau atlyžta – į pavakarę. tėvai vaikų amžiaus, vaikai dar nepasiekę paauglystės, jų plaukai išblukę iki baltumo.

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

2019 m. Nr. 12 / čia dar rugpjūčio kaitra
per popiečio alsą
užmaršiai sūkuriuodamas
sklendžia platano lapas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

2019 m. Nr. 12 / mokausi naujo tylėjimo
kaip naujos užsienio kalbos
kad mokėčiau tylėti gimtinėje
niekaip netampančioje užsieniu

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…

2019 m. Nr. 10 / kai bažnyčia tuščia dorybės tipena pirštų galais klūpo kampuos kuždasi bijodamos pažadinti snaudžiantį Viešpatį kai bažnyčia tuščia nuodėmės šoka ant altoriaus rodo špygas Atpirkėjui atleistos

2019 m. Nr. 10 / pamenu kaip po narkozės anąkart ant operacinio stalo kur jungiasi mirtis ir gyvybė plūsteli erosas: mergaitei siuvančiai žaizdą pajutau nenusakomą geismąo dabar labai kvaila situacija: kyla suicidinis geismas brėžtelti odą

2019 m. Nr 8–9 / palesink greičiau tuos paukščius
palesink visais širdies dūžiais
visais sudraskytų naktų krešuliais
visomis paryčių maldomis –
jie jau plunksnas ir žvynus kedena
žvilgsniais dygliuotais aplinką smaigsto

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

2019 m. Nr. 7 / kanarėlių patelės nečiulba tyli ir tyli tada nesupratau kaip tai panašu į žmogiškuosius santykius jis čiulba ir čiulba ji tyli ir tyli

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

2019 m. Nr. 7 / atsibusti ryte reiškia
skaityti naujienas
kurios per naktį paseno ir susijaukė
ne mažiau nei nusiaubtos planetos reljefas
įsmeigęs į save tavo akis
tau perdūrus žuvies akį
pasenusiu dantų šepetėliu

2019 m. Nr. 5–6 / tu linksėk apsimeski rimta
kartojo man mano mintis
ir galvojo kad kalba su ja
nepažindama mano lyties
o ir aš kai tą mintį mąsčiau

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet poetui Jonui Strielkūnui (1939–2010) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Jo artimųjų dėka redakciją pasiekė dar neskelbtų eilėraščių pluoštelis. Džiugu, kad galime eiles publikuoti įsibėgėjant „Poezijos pavasario“ festivaliui…

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

2019 m. Nr. 4 / Devynios ryto melsvas / dangus gruodžio / šalna mano sūnus / gimė šiąnakt / vaiskiam žvaigždėtam / įkvėpy / dabar apsiblaususiom

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

2019 m. Nr. 3 / D. H. / siūbuojant ties pragarme – / sako, būtent tada – / jis, išskaitęs / pamišėlio Anandeilo2 / gyvenimo liniją

2019 m. Nr. 3 / žana d’ark / kad jau atsižadi / prieš metų inkviziciją ištark / ir jei gali / aną save / pasmerk

2019 m. Nr. 3 / Ne, privalai – žiūrėk – jie plėšosi tarpe pamėklių, / atsitiktinių ryšių ir aukštos įtampos – tu – drugys / virš akmenų.

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

2019 m. Nr. 1 / Julius Žėkas (g. 1980) – poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas. Baigė skulptūros, fizikos, lietuvių filologijos, literatūrologijos, kultūros vadybos ir politikos mokslų studijas.

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

2018 m. Nr. 12 / Apeigos. Mirštanti bitė įskrido pro langą. Ant nugaros ritinėjosi lyg dūkdama. Trūkčiojančios kojelės, jų nareliai, nageliai, plaukeliai virpčiojo. Siuntė visus įmanomus signalus mano širdžiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

2018 m. Nr. 11 / Gimė Kaune 1985 m., gyvena Vilniuje. Baigė slavų filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2007 m. dirba Lietuvos rašytojų sąjungoje, augina tris vaikus. 2018 m. gegužę kaip poetė debiutavo…

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

2018 m. Nr. 10 / Giedrius Mickūnas gimė 1969 m. Vilniuje, mokėsi 50-oje vidurinėje mokykloje. 1993 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerijoje.

2018 m. Nr. 10 / pradžioj nugirdėm virėją tada sulipdėm ir išvirėm 6 cm ilgio pelmenį bet jis iškart neišsivirė todėl pašovėm jį į krosnį – užpylėm ant jo (pagal girtą virėją) spontaniškai stiklinę grietinės

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

2018 m. Nr. 8–9 / Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu, Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu. Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra. Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

2018 m. Nr. 8–9 / Teklė Kavtaradzė gimė Vilniuje 1990 m., baigė Šv. Kristoforo vidurinę mokyklą (dabar gimnazija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalaurą.

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

2018 m. Nr. 8–9 / Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim. Praplauksim tarp tiesos ir netiesos. Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim, O tie, kur praplaukė – nebealsuos. Tai nieko.

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…

2018 m. Nr. 7 / būtis tik slenkstis jį įveikus prasideda žvaigždėtas antilaikas kur tu dvasia minties greičiu judėsi viena antgamtės šviesoje budėsi minties joga ugninis širdies branduolys būtis padalinta į aštuonias dalis

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

2018 m. Nr. 5–6 / Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

2018 m. Nr. 5–6 / Prisimenu kai tėvelis laukuose bitę apiberdavo baltais miltais o paskui bėgdavo namo pažiūrėt – iš kurio ji avilio O aš kai tave sutikau miltelių neturėjau – tai parbėgau namo įlindau į avilį ir dūsavau – per plauką išvengiau nelaimės vos

2018 m. Nr. 4 / šiąnakt mes esame dvi pirmapradės būtybės dar neišmokome žodžių ir kaip juos kalbėti stovim basi šlapioje žolėje susikibę rankomis gal ir sparnais mūsų akys žvaigždėtos

2018 m. Nr. 4 / keturios juodai apsirengusios heteros literatūrologės iš universiteto magistrantės ar doktorantės dar nelabai drąsios bet išdidžios už poetą gudresnės velniškai gražios…

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

2018 m. Nr. 3 / Gimė 1993 m. Vilniuje, baigė Užupio gimnaziją, studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jo poezija ir vertimai ne kartą publikuoti „Literatūroje ir mene“…

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

2018 m. Nr. 1 / prie vaišių stalo jaunutė mama siuvėja panirus vidiniame žvilgsnyje nukreiptame į tuštumą įtemptos lūpos prieš verksmą šalimais tėvas nutolęs nuo jos dešimtmetį

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

2017 m. Nr. 11 / Marius Povilas Elijas Martynenko gimė Vilniuje 1993 m., mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šiuo metu studijuoja vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“…

2017 m. Nr. 11 / paskutinė minutė saukos veidu dudiškės, 1988-ieji perlai, šūdmusės, akys ir obuoliai, várpų mišios, plaštakės, kraujuoti speniai, alyvos ir auksas, grobai, kiaušiniai, snarglinas šaukštas, visa…

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

2017 m. Nr. 10 / mano draugė kalbėjo: „manyje per daug meilės ji mane susprogdins“ ji mirė kur dabar jos meilė gal susimetė į tirštas akacijas ar sustingo jos akvarelėj žydrai žalsvoj ir geltonoj kaip lengvai įsidega…

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

2017 m. Nr. 8–9 / žemė – tai ežero viešpats valstybė nuo jūrų lig jūrų nuo marių lig marių už kalnų ir už stepių už slėnių debesų miškuose ir miškų debesynuos vėjo laukuos ledmečio lovose surakinta sniego dantim žemė…

2017 m. Nr. 8–9 / galvojimas apie pasaulį kai mintis tarytum iš psichokosminių dalelių sudaryta atspindi tai kas meilės būčiai duota dvasia su žodžio kūnu sužieduota juoda tyla tarytum prirakinta joje dvasia nušvitusi žaliai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

2017 m. Nr. 7 / jos vidinis vyras vakar svečiuose gerokai padaugino mano vidinė moteris padėjo jai partempti jį namo šiandien jos vidinis vyras vis dar knarkia aukštielninkas mano vidinė moteris persilakuoja

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

2017 m. Nr. 5–6 / Mantas Balakauskas LEU studijavo istorijos mokslus. 2016 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Roma“, kuri pateko į geriausių metų poezijos knygų penketuką. Taip pat už šį poezijos rinkinį…

2017 m. Nr. 5–6 / Jauki namų dvasia aukštai plevena į praeitį vis atsiremdama kol jai saulėlydis prarėžia veną o saulė šių jaukių namų dvasia pirmosios meilės ieško kiparisuos kapinėse kur didvyrių pulkai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

2017 m. Nr. 4 / mergaitė su degtukais. tokiomis naktimis kaip ši kai už lango daugiau nei minus dvidešimt kai šalta beveik kaip sapne ištuštėjusiomis miesto gatvėmis šokuoja kiškis su mergaitės akimi

2017 m. Nr. 4 / Šaltas rūškanas rytas Ateina į miestą Vilko valanda – ketvirta ryto, Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą, Knibždančią blusų, Kniurkiančių besočių vilkiūkščių

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

2017 m. Nr. 3 / Tomas Taškauskas gimė 1986 m. Pasvalyje. 2012 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, 2015 m. ten pat baigė vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijas.

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

2017 m. Nr. 3 / Tik zylės. Zylių pavasaris – mano žiema. Ar nusidėsiu užmigdama? Ar ką nuskriausiu sapnuodama, Šešėlius mažus sūpuodama, Vandenį semdama, Lengvai atgal nešdama…

2017 m. Nr. 2 / Agnė Alijauskaitė gimė 1992 m. Kaune, baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 2016 m. Vilniaus universitete apsigynė komunikacijos mokslų bakalauro diplomą…

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

2017 m. Nr. 2 / Girios ir laukai, arba… Tą naktį gulėme į atskiras lovas, o nubudome vienoje. Tą rytą sniegą ausim pamačiau, lapė snapą iš girios iškišus giliai atsiduso. Buvo dvi karalystės – o liko viena

2017 m. Nr. 1 / Beveidžiai. toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom…

2017 m. Nr. 1 / Spalio naktį. kažkas čia tamsoj – ką palietus sustojęs atsisuka vėjas, – įkvėpęs užuosi, kad lietūs čia ką tik mylavo alėjas, kažkas ką tik juokės ir tỹla, girdėti, kaip rūdys keliauja turėklais…

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

2016 m. Nr. 12 / Serialas. Ilgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm Kad patempsim iki antro sezono o dabar jau ruduo Na žinoma pavasaris vasara čia lengviausia toliau jau Vyksta sunkesnis išbandymas atsiranda…

2016 m. Nr. 12 / Raitelė be galvos. Keturiasdešimt metelių gyvenau be galvos ir neprireikė tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt kokie greiti jie buvo tie mano meteliai kokiais įstabiais turiniais iškimšti

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

2016 m. Nr. 11 / Tebūnie. …iš didelio debesio mažas lietus nes taip pasakyta o iš mažo debesio turėtų būti didelis lietus nors taip nepasakyta po bet kokiu debesimi būna saugiau negu po lietsargiu tebūnie pasakyta…

2016 m. Nr. 11 / Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus.

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

2016 m. Nr. 10 / į kvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų dar du stiklai ir jau greičiausiai eisim pro katedrą ir pilį link žirmūnų kur kažkada du tūkstančiai trečiaisiais baigiau mokyklą – vakare prisnigo puraus ir balto – net sunku kalbėti bet pasakei

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

2016 m. Nr. 8–9 / Bodlero saulė žydinti žaliai ir blogio gėlės nuo kurių apakę nakties drugiai į juodą liepsną lekia ją skrodžia gintariniai spinduliai miega angelas prie bedugnės rugiuose nematomoji daiktybė jo sapnuose tarp sparnų…

2016 m. Nr. 8–9 / užstrigus laike ir rytų platumoj kad čia išgyventum reikėjo vaizduotės reikėjo ilgai nekvėpuoti kol parko tamsoj sulaukdavai jos pasirodant kas buvo toliau nebeatmeni rankom ir lūpom lietei tai tiek ir išmokai

2016 m. Nr. 8–9 / Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“ 1. Fred Herzog. Man with Bandage, 1968 / įsipjovė skusdamasis klijavo kru opščiai iš įtūžio virpančiais pirštais pleistro kryželį ir išlėkė kaip stovi marškinėliais baltais tuščia mieste tik juodosios našlės

2016 m. Nr. 7 / Herojus. Kiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“…

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

2016 m. Nr. 7 / Amžinybės skaitymas. Viena šeima antra šeima trečia Kaip virusas per epidemiją Nebesulaikomai nepaslapčia Jų plinta užkratas per epidermį Kažkur kažkaip auginami vaikai Tai Tėvo trūksta tai pabėgus motina…

2016 m. Nr. 5–6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…

2016 m. Nr. 5–6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai…

2016 m. Nr. 5–6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…

2016 m. Nr. 4 / paukščiai skrendantys tiesiai nerodo krypties, paskui juos sekdamas atsiduri niekur, o ten iš už durų vėjo plunksnos plevena – – žydintys tavo plaukai – – laukai raudonuojančių smilgų, tik jų prisikimšęs pilną pagalvę

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

2016 m. Nr. 3 / naktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

2016 m. Nr. 2 / apokaliptinis / akmenėje surinko akmenis molėtuose išsėmė visą molį ir druskininkuose baigėsi druska rūdos nebesuranda rūdiškėse geležiuose supirko metalus varėnoje nukniso varį kalvarijoj nukrapštė kalvas klaipėdoj

2016 m. Nr. 2 / tėvynė / čiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros, jūroje – miškas, užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą (mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg inkliuzas jūros miške, vakaras.

2016 m. Nr. 2 / Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? Kas keliasi ten iš prosenių sapno…

2016 m. Nr. 1 / Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus – plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais

2016 m. Nr. 1 / Pradžioj nebuvo dievo nei šekspyro pradžios nebuvo net pačioj pradžioj tiktai inkštiras skleidės virš punktyro
ir puolęs vyras inkštė apačioj atsitokėjo dievas ir suprato

2015 m. Nr. 12 / Tik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus,
Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis.
Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio.
Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį.

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

2015 m. Nr. 12 / 1. Aš pažinau iš Diurerio graviūrų
Ant palšo žirgo jojant mirtį
Ir melancholišką jos mintį,

2015 m. Nr. 11 / Mėnulis trečią valandą nakties
blausus prašvito pro užuolaidą
ir pilnas klausia: – Kaip jauties?
Ir apgaulingą reiškia tau užuojautą.

2015 m. Nr. 11 / Pavargo žuvėdra prieš vėją,
ir vėjui pabodo pūsti.
Norėtum tu būti ir būti,
vaikuti,
o vos pasivaikščiojęs žūsti.

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

2015 m. Nr. 10 / Lyg tamsoj šviesa, šviesoj
Lyg tamsa, lyg neis atskirti,
Ir gyvųjų darbus girdi
Mirę žemėj lyg visoj.

2015 m. Nr. 10 / Numirė meška ir dūdą padėk
tai numirė meška?
prašyk čigono kad numautų skūrą
tas lokenas išdirbk

2015 m. Nr. 8–9 / Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

2015 m. Nr. 8–9 / dilgteli širdį kad tu jau sapnuoji tik išsipildančius sapnus vienas iš jų apie ežerus skendinčius ūkuose arba apšviestus saulės arba mėnesienos arba laistomus skaidriųjų vasaros liūčių ašaromis

2015 m. Nr. 8–9 / mirusių sielų veidrodis
mėnulis absoliutus
amžinybės nulis
būties akivaizdoje kosminė
minčių riba kaip Dievo
daiktus medituojanti kalba

2015 m. Nr. 7 / Tokia vienatvė ir tokia tyla.
Tokia naktis, bekraštė ir beribė.
Juodam lange – tiktai galva žila,
Virš jos bevardė planetėlė žiba.

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

2015 m. Nr. 7 / Kelios smulkios
tave gal apsėdo kas?
nelabai… tik rankas
kelios smulkios
kosmoso dulkės

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

2015 m. Nr. 5–6 / kalbėk man tiek daug kad galėčiau tavęs neklausyti
nematyt kaip pasibaigia dienos ir mėlyna virsta į juoda
kaip ropščias į kalną pavargusi dievo karvytė
taip krenta vanduo tavo rankos lietum atsiduoda

2015 m. Nr. 5–6 / Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto ,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

2015 m. Nr. 4 / Ir visas šitas rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti
jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti,
samanų gniužule, kai jis trypdavo prie mano klasės durų

2015 m. Nr. 4 / iš burnos išneria dylančio mėnulio kajakas
jame sėdi vaikas degančia gerkle
kurį maitinau savo sapnais
į jūrą tįsta raudona seilė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

2015 m. Nr. 3 / Nesugalvotas gyvenimas! jis visados prieš akis
striksi ir šokinėja lyg būtų baltas ėriukas
pirmą sykį išleistas (ištrūkęs) į šviežią pavasario pievą

2015 m. Nr. 2 / Rimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“…

2015 m. Nr. 2 / Ne mums – centrinės gatvės, asfalto keliai.
Mums – priemiesčio brukas, įmurę keliūkščiai prie raisto.
Mes galim netgi be kelio. Mes esam arkliai.
Nutempsim vežimą į patį pragarą, jei prireiks to.

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

2015 m. Nr. 1 / Gražina Kelmelytė gimė 1993 m. Klaipėdoje, baigė „Baltijos“ gimnaziją, dabar studijuoja klasikinę filologiją (senovės graikų ir lotynų kalbas) Vilniaus universitete. Mokyklos laikais dalyvavo filologiniuose konkursuose…

2015 m. Nr. 1 / Šešiolika tankių eilučių
Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.

2015 m. Nr. 1 / Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.

2014 m. Nr. 12 / prieš savo valią prieš rašytą testamentą
prieš atsisveikinimą tylų su visais
prieš gydytojų prognozes prieš Tą Momentą

2014 m. Nr. 12 / ir jų baltos skarelės kaip cukrus
ir šypsenos mūsų kaip cukrus
gyvenime sūriame –

2014 m. Nr. 12 / Gelia dangų, kurį tada supai ant rankų, šokinėdama
nupjautoje pievoje tarp kupetų, baisiai gelia suluošintą
dangų, kur tebesiautėja sudraskytas vėjas, žūtbūtinai

2014 m. Nr. 11 / Palmyra Petrauskaitė-Čebelienė (1923 09 18–2012 12 30) buvo viena iš Kauno poetų būrelio, apie kurį rašyta Vytauto Ambrazo-Dubindrio straipsnyje „Keturiese anapus rudens“…

2014 m. Nr. 11 / Be priežasties tyla, lyg ko netekti,
Žolynų žodžiais nelankstyt, bet šiuos
Iš tokio tolio, bet, netemstant naktį,
Saulėleidžiu siūbavo šlamesiuos.

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

2014 m. Nr. 10 / Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.
Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.
Po langu kas dieną žvangėjo platformos,
dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.

2014 m. Nr. 10 / mintis judėjo
taip dvasia tekėjo
į savo grožį amžiną tikėjo

*
sena karalystė juoda
ir skausminga būtis
ir ugnis alkanoji jos vergė

2014 m. Nr. 10 / Didelis tavo pasaulis,
O tokios mažutės rankos
Likimui sutramdyti.
O tokios beribės erdvės

2014 m. Nr. 8–9 / Ant palangės
balta orchidėja.
Apgaubia
ramybė iš dangaus.

2014 m. Nr. 8–9 / Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga…

2014 m. Nr. 8–9 / Tad aš renkuos
Be atvangos
Pulsuojantį morfemų potvynį kilniuos žodynuos,
Upokšnių įlankas, kur naktį maudosi undinės,
Ir žėri žodžių perlai, rimų sagės deimantinės.

2014 m. Nr. 7 / Mano minutės
Susirenka
Prie pusryčių stalo,
Suraiko saldų ryto pyragą

2014 m. Nr. 7 / Turiu jau griaučius
kitos knygos
raumenų dar nėr
mėsos – nė pauostyt
reikės gerokai palaukti

2014 m. Nr. 5–6 / miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely ant blizgančio
asfalto, rytą mano akyse raitėsi katinas, matyt, ką tik numuštas

2014 m. Nr. 5–6 / Miestas tvankus. Palypėjus į kalną skruzdė atsidūsta.
Lis (jeigu lis) tik rytoj, tad belieka tik laukti.
Vėjas per nugarą nugena sakinį Prousto.

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

2014 m. Nr. 4 / Leonardas Andriekus – poetas, kunigas, vienuolis, redaktorius, visuomenės veikėjas, žurnalistas, meno kūrinių puoselėtojas. Gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime Mažeikių apskrityje, mirė Brukline 2003 m. gegužės 20 d.

2014 m. Nr. 4 / Gimiau praktiškai čia, netoliese, trys cigaretės
Kelio, iškart po vidurnakčio, ankstyvą rudenį,
Buvo mane sukeitę; parsivežė, bet ne tą, likau

2014 m. Nr. 4 / ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek
kai mano kambario duris praversi
ir paprašysi ar jėga priversi –
ramybės tau, mirtie

2014 m. Nr. 3 / ten lieka paskaityti tarp šventųjų gimusieji
kelyje viesulas keliasi užkanda žadą
rimsta moteris rami skaisti lyg išsimetusi

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

2014 m. Nr. 2 / Ėjo izvergai iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
nešėsi krepšeliuos duonos
be pradžios ir pabaigos.

2014 m. Nr. 2 / žinau, galiu nužudyti tėvą –
ir tą auksiniais dantimis
ir tą su katiliuku ir binokliu –
be skausmo greitai ir visiems laikams
tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni

2014 m. Nr. 1 / Kaip Persėjas,
pridengtas Hado šalmo,
šuoliuoju ant sparnuotojo širmio
link išsipleikusios tuštumos –

2014 m. Nr. 1 / jei nušautų –
nepadvėsiu
kaip šuva koks
patvory
kiek medaus!

2014 m. Nr. 1 / Simonas Bernotas gimė Kaune 1993 m. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ ir „Slinkčių“ almanachuose.

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

2013 m. Nr. 12 / Vytenis Imbrasas (1928–2008) daugiausia žinomas kaip dokumentinių filmų režisierius ir jų scenarijų autorius. Eilėraščius rašė nuo jaunų dienų, bet niekur neskelbė nesitaikstydamas su okupacijos metų konjunktūra.

2013 m. Nr. 12 / pagaliau įsitikinau
žemė sukasi
sukasi greitai
ir vis greičiau

2013 m. Nr. 12 / Kambariai, kur gyvenom, nustemba, kai ten apsilankom.
Kalvos į kairę nuo gatvės neatmena žodžių,
kuriais dalijomės tąsyk, dirsčiodami per petį.

2013 m. Nr. 11 / Puikus yra speigas,
labai gražios malkos,
prasidedant mūsų žiemai.

2013 m. Nr. 11 / Toks, akies kur lėlytėj pamėlsta,
Ilgesys, toks, kur lyg sugalvos
Man forsitija: eina per miestą
Nukariaut – kas ne saulės spalvos?

2013 m. Nr. 11 / Spausdinami tekstai – vieni paskutiniųjų Poeto kūrinių, rastų tarp jo rankraščių. Eilėraščius ir užrašų fragmentus surinko ir spaudai parengė Poeto žmona Gražina Martinaitienė.

2013 m. Nr. 10 / Šešias dienas kūriau eilėraštį.
Pradžioje buvo tyla, kurioje nejauku,
paskui buvo žodis, jo aidas.

2013 m. Nr. 10 / Atlėkė vėjas į miško palaukę,
Švilpė varnėnai lyg iš natų,
Laikrodis tyliai pro šalį plaukė,

2013 m. Nr. 10 / Kai aš ieškojau rudenio radastų,
raudoni buvo dangūs po šalnų
ir linko žiedas tų šalnų pakąstas,
ir biro žiedlapiai ant akmenų.

2013 m. Nr. 8–9 / Ūkanų globojamoj
Ramiojo pakrantėj naktį
Dunksančios cisternos
Ir žuvų ledinės akys sekė

2013 m. Nr. 8–9 / žiūrėk, mylimoji, viskas dabar išaiškinta
argi negražu, meile tu mano, žiūrėk
dabar jau žinai viską, todėl žiūrėk
ką pridirbau

2013 m. Nr. 8–9 / motinos rankose – liepsnojo laukas rugių – ugnies – iki pat horizonto –
skaudėjo lig dugno akis – absentas uždegė skruostus – ir kiečiai
siūbavo tiršti – lyg vaizdą nelaimės plukdytų – į deltą – kur ant akmens –

2013 m. Nr. 8–9 / Pagyvenęs žmogus
turi daug mažų dalykėlių,
kuriuos vis nugula dulkės.

2013 m. Nr. 7 / Pasiklydus pievų ilgesy
Kaip jurginuos prie namų esi.
Glaudžias siela prie senos kalbos
Prie drobelės, močios išaustos…

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.

2013 m. Nr. 7 / visom žvaigždėm alsuoja slėnis, brydė
pro debesį matytųs dar gerai
čia, kur senoj jaunystėje paklydę

2013 m. Nr. 5–6 / O gal tai ruduo atsisveikina, kai nuvysta ant sienos žiedas depresijos. Kasdienybė lyg kamera nepraleidžia garsų iš kalno viršūnės. Ir baimė jungia kaip vanduo nutrūkusį elektros laidą tarp tuštumos ir mus įsiurbusio verpeto…

2013 m. Nr. 5–6 / tuščias inkilas
varnėno melodiją
švilpauja vėjas

2013 m. Nr. 5–6 / eik tu, ką, rimtai? mes gi su juo
dar vakar kartu sėdėjom,
linksmas buvo, šmaikštus…

2013 m. Nr. 5–6 / Kas gi šaukia tave? Kuo tave gi vadina?
Į save, į jau buvusią, kartais grįžti?
Bet jau skiria mus vandenys, girios, ledynai.
Metai plaukė ir plauks nekalti, priblokšti.

2013 m. Nr. 4 / Tavo kūnas
menkiausias jo įlinkis
manyje įsikirtęs
Tavo delnas
glamonėjantis

2013 m. Nr. 4 / Skauda. Visus sąnarius skauda beviltiškai.
Aš maniau, kad tik dvasios skaudėjimą kęsti sunku.
O dabar jau žinau, kad paryžių ir pilviškių

2013 m. Nr. 4 / Ne tokios didelės mūsų nuodėmės,
Nereikia, močiute, mums pogulio.
Lai dūzgena sapnai lyg kamanės,

2013 m. Nr. 3 / Salėj
kai palieku realybę
Prosperas
turi pereiti

2013 m. Nr. 3 / LYNOJANČIĄ VASARĄ
eidama Vilnelės pakrante
užtikau tavo šypseną
šakoto medžio kamiene

2013 m. Nr. 3 / drakono žingsneliais
   minkštais nedrąsiais
žinau kad ateina
   nežinau kas įeis

2013 m. Nr. 2 / galėtum prieiti arčiau, tik nieko nepamatytum:
bedugnis tamsos kraštas, nesigirdi lengvabūdiško

2013 m. Nr. 2 / Moterys spaudžias artyn,
kiekviena su savo viltimi
ir prašymu.

2013 m. Nr. 2 / Kitapus griovos
kas dieną vyko šventės,
ir grodavo orkestrai prašmatniausi,
ir traukdavo procesijos alėjom,

2013 m. Nr. 1 / Jie vakar susitiko blusų turguj nors
priešinosi tam visi klanai grupuotės
gaujos frakcijos agurkai ir pomidorai
buvo dar tenai o aš vėliavėle iš tolo

2013 m. Nr. 1 / Deimantė Bandzevičiūtė (g. 1989) kilusi iš Žaslių miestelio Kaišiadorių r. Šiuo metu studijuoja Lietuvos edukologijos universiteto literatūrologijos magistrantūroje.

2013 m. Nr. 1 / Taip, artinas žiema, ir ima šiauštis
alyvmedžiai po debesio apklotais.
(Čionai derėtų kreipinys: „Bičiuli

2012 m. Nr. 12 / kur tavo plaukai mylimasis
kur tavo plaukai kur tavo akys
kur buvo tavo akys

2012 m. Nr. 12 / kūno dykumą
kurią pereiti
reiks viso gyvenimo

2012 m. Nr. 12 / nuo tada, kai pradėjau gyventi atgal
su jaunais vėlei jaunas, tarp senių nesavas
sulėtėję, apsunkę vos sunkėsi vandenio žvilgsniai

2012 m. Nr. 11 / Iškūrenęs savo pirtį,
aš sėdėjau nuobodus,
kankinau nekaltą svirplį,
kad jis kaltas, kam lietus.

2012 m. Nr. 11 / Ir kaulus laužia vėl ir vėl adventas
ir upė tamsmėlynio vėjo sušiaušta
ir vėl lietus ir vėl tamsos puantais
nukaukši gruodis lyg susenusi primadona

2012 m. Nr. 11 / Aš ateinu tas pats kaip visados
Prie tavo kapo, žingsniai po ilgos
Tylos, tik nusiskusti nė barzdos
Nespėjau nuo vargų lyg nuo ligos.

2012 m. Nr. 10 / tik vėjas įpučia žariją boružės
narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,
tavam sode tik papartynai

2012 m. Nr. 10 / Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –
tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

2012 m. Nr. 10 / Artėjantis vakaras
Patamsina prieblandą,
Paikas, nedoras minteles
Žmogui į galvą suvaro.

2012 m. Nr. 8–9 / Ir tavo, mokytojau, rimai, regis, blėsta,
Kaip silpsta ankančio pilkšva akis,
Kurią aptraukia miglos ir išplėštas

2012 m. Nr. 8–9 / Šį rytą, kai išslydau
iš laiko ribų,
girdėjau saulėtekio giesmę –
paprastutę, tarsi griežlės.

2012 m. Nr. 8–9 / Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

2012 m. Nr. 7 / Mano sesė jūros druska jau pavirto,
mano broliai – balti angelai.
Miega boružė saulėtoj smilgoj.
Mes nematėm, kaip tu išėjai…

2012 m. Nr. 7 / jis mąsto
apie žmonių gyvenimus
stebėdamas buto langus

2012 m. Nr. 7 / dangus toks tyras
tyrų tyras
padangė
jau skaisti skaisčiausia

2012 m. Nr. 5–6 / O dabar kaip sparnai
Iš nebūties sumosuoja
Ir šešėlį nuveja,
Niaukusį atmintį.

2012 m. Nr. 5–6 / Rasa Kutkaitė gimė 1971 m., baigė Utenos 4-ąją vidurinę mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją. Dirba dizainere, restauruoja sienų tapybą. Skaitytojams pažįstama iš publikacijų „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“…

2012 m. Nr. 5–6 / Toli nuo žmonių moters balsas gražus –
radijo laidoje apie miestus vaiduoklius –
pagražina likusius mano grašius.

2012 m. Nr. 4 / pavasarėjas –
jau greitai mieste linksmos
mergiotės išsprogs –

2012 m. Nr. 4 / Kupletai
šėlsta ir lėbauja.
Iš tyko
pasiveja pėdos.

2012 m. Nr. 4 / pilni namai svetimų daiktų –
kam juos atiduot? kam
patikėt praeities mėnulius
ant nugulėtų pagalvių?

2012 m. Nr. 3 / nėra nei skaistyklos
nei pragaro
atliekų perdirbimo fabrikas
rekonstruojamas
modernizuojamas
dabar ir per amžius

2012 m. Nr. 3 / Dvi beždžionėlės, šuniukas, pingvinai,
braškės, varlytė, žirklės, kačiukai,
uogos, trys triušiai, arkliukai,

2012 m. Nr. 3 / Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės
Šilkiniais siūlais valdomos erdvioj
Šekspyro scenoj kur artistai – vėlės

2012 m. Nr. 2 / Laima Kreivytė gimė 1972 m. Vilniuje, 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, 1999–2000 m. studijavo Vidurio Europos universitete (CEU) Budapešte. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir Europos…

2012 m. Nr. 2 / Tiesiog tarp Žolinės ir dangiškųjų Svarstyklių
jau rudeniop ir prasideda tas giedras metas
atlekia pavėjui gėlynų geliančios sėklos

2012 m. Nr. 2 / Ant bilijardo stalo sėdi klounas,
Jis bilijardo žaist nemoka.
O gal tas klounas – mano klonas,
Pabėgęs iš namų klasiokas?!

2012 m. Nr. 1 / Dabar ramu, tik nedrąsu puikuotis,
kad gyvenu kitaip nei gyvenau.
Tamsybėj tvenkiasi kažkas – gal votys,
gal ugnys ir lava? Aš nežinau.

2012 m. Nr. 1 / Gimiau 1994 m. Vilkaviškyje. Vaikystę praleidau Suvalkijoje (Virbalyje), kur gyvenu ir dabar. Mama – dailės mokytoja, tėtis – akmentašys. Pradinę ir vidurinę mokyklas lankiau Virbalyje…

2011 m. Nr. 12 / Kalnas galvijų nuėstas – vis dar žalias, bet jau be sąmonės.
Vietos neberandu – bene laikai keisis, bene man gaila ko?

2011 m. Nr. 12 / Žydėkit, pienės, žydėkit –
Mano pasauly jūsų niekas neskriaus
nekeiks nenuodys ir neišraus
tik nelaukit ir pražydėkit

2011 m. Nr. 12 / O jeigu pavyzdžiui taip:
drebulė – vyriausioji eglės dukra
kraujomaišos gendantis vaisius

2011 m. Nr. 12 / 1974 m. Nobelio premija buvo apdovanoti du švedų rašytojai, prozininkas Eyvindas Johnsonas (1900–1976) ir poetas Harry’s Martinsonas (1904–1978). Kilo nemažai ginčų, diskusijų. Švedų akademija, skirianti Nobelio premiją…

2011 m. Nr. 11 / veido bruožai
akys ranka
šešėliuota vieta kaktoje
kūnų sąlytis

2011 m. Nr. 11 / Gesinti, gesinti žvilgsnį
žiūrint į ledą, žiūrint į sniegą
(nežiūrėk į save, nes iš karto sudegsi)!

2011 m. Nr. 11 / prisimerkęs vakaras laido
seną ironišką sąmojį
ir į mano veidą
įrašo tavąjį

2011 m. Nr. 10 / Karo lauko vežimais,
Karo lauko vežimais
Lekia Laikas.

2011 m. Nr. 10 / ankstų rytą prisimeni viską,
apžvelgęs galėtum paliudyti, kad
penktame šio namo aukšte
tavęs laukia mergaitė,

2011 m. Nr. 10 / Ir Ta, kuriai paklūsta sūkuriai,
iš marių dugno inkarus išrovę,
kuriai liepsnoja skliauto žiburiai,
pripildę neužmatomą šventovę

2011 m. Nr. 8–9 / Haroldas Baubinas gimė 1992 m., baigė Ukmergės J. Basanavičiaus gimnaziją, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja vaizdo režisūrą. Kūrybos publikuota „Šiaurės Atėnų“, „Nemuno“, „Naujosios Romuvos“…

2011 m. Nr. 8–9 / suaižėjęs, nusitrynęs, užmirštas kelias:
kurgi ta perėja į kitus pasaulius

2011 m. Nr. 8–9 / Ten mudviejų vaikystės balsas plonas
Kaip vienas… kaip atskirti negali.
Ir praeitis lyg senas patefonas

2011 m. Nr. 7 / ten nepakvies
ten turbūt
nesuspėsim
giljotinai apnuogint

2011 m. Nr. 7 / Nebe pusiaukelė, deja… Kaip kitados bylojo Dantė,
mums lemta atsidurt tamsiam, nykiam miške…

2011 m. Nr. 7 / Visi publikuojami Leonardo Andriekaus (1914–2003) eilėraščiai rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. Spaudai iš autentiškų rankraščių ir mašinraščių parengė Dainius Sobeckis.

2011 m. Nr. 6 / Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.

2011 m. Nr. 6 / Virginija Kulvinskaitė gimė Vilniuje 1983 m., mokėsi Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu VU magistrantūroje studijuoja intermedialumą.

2011 m. Nr. 6 / realumas realybė ir visos kitos
fikcijos paukščiukas kuris
gulėjo prie namo negyvas po žiemos

2011 m. Nr. 5 / Vaiva Ružaitė gimė 1988 m. Vilniuje, vaikystę praleido Pagramančio kaime (Tauragės r.). Mokėsi Vilniaus J. Basanavičiaus vidurinėje mokykloje ir Vilniaus licėjuje.

2011 m. Nr. 5 / Pasirodė kare –
Veidrodiniai šarvai,
Širmo žirgo nėra!

2011 m. Nr. 5 / Tie, kurių nebėra,
Žiūrėjo į mano langą.
Kartu su manim
Klausės

2011 m. Nr. 4 / sunkiai stūmiausi per asfalto ir smėlio mikstūrą,
išragavau žemių, žolės ir akmenukų kokteilius,
vos paspėjau su jaunesniais

2011 m. Nr. 4 / Svečiai jau išėjo. Taurė
Pusiau nugerta,
Lyg kažkas dar turėtų sugrįžti.
Bandau nustatyt,

2011 m. Nr. 2–3 / tai tik ąžuolų girios šaknimis aukštyn išverstos
kirtėjų genėjamos rankos aimanos naktimis tau girdisi
ir jų sielos sukabintos išdžiautos Dievo baltuose prieangiuose

2011 m. Nr. 2–3 / O laiko daug, o šitiek daug jo išeikvota.
Suskaldyta, susproginėjusi šviesa
skeveldromis apmėtys tylų medžių guotą.
Rytais ant riešo žiburiuos rasa.

2011 m. Nr. 2–3 / Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –

2011 m. Nr. 1 / Rasa Milerytė gimė 1988 m. Anykščiuose. 2008 m. baigė Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo’2010“ poezijos sekcijoje…

2011 m. Nr. 1 / Rasa Rasimaitė gimė 1990 m. Prienų rajone. Baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Nuo 2009 m. Vilniaus universitete studijuoja vokiečių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo 2010“ poezijos…

2011 m. Nr. 1 / Dovilė Kuzminskaitė gimė Vilniuje 1990 m. Baigė Vilniaus Tuskulėnų vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete II kurse studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Eilėraščiai publikuoti Poezijos pavasario 2008 ir 2010 m.

2011 m. Nr. 1 / tokiems tik važiuoti ir važiuoti
iš vieno lietaus į kitą
keisti traukinius kai baigias anglis

2010 m. Nr. 12 / – o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
– todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!

2010 m. Nr. 12 / Braižyklė durklas saulės sistema
Ir gomurinis garsas iš žaltvykslės
Ir būtų linksma jei nebūtų liūdna

2010 m. Nr. 11 / žvaigždės užgeso
ir mirė kažkas manyje
amžinas vėjas
ir tylinti fleita prie lūpų

2010 m. Nr. 11 / Žinau: yra Gailestingasis, kuris audras nutildė andai ir saugiai
ėjo ežero paviršium. Sėdėjo Jis prie vakarienės stalo ne su didžiūnais
išdidžiaisiais ir ne su teisuoliais fariziejais

2015 m. Nr. 10 / NENUSIGRĘŽK
nuo raudonos cigaretės
sidabro kandikliu

2010 m. Nr. 10 / Purpčioja paukšteliai
už storų stiklų,
ką man šneka, gieda,
nieko negirdžiu.

2010 m. Nr. 10 / rytoj čia kalendoriai negaliotų
tačiau rytojais tik vadinome vaikus
kurių pradėti niekad neišdrįsom
išlyki liūtimi, išlyki visas
o gailiai gęstanti ugnis primins namus
kažkur tarp apleistų pakrantės grotų

2010 m. Nr. 8–9 / Ak, kaip prie mano ežero
Meldai gražiai sužėlė…
Virš begalinio žalio –

2010 m. Nr. 8–9 / dulkės sustingusios ant pianino,
ant palangės, mamos nušluostytos
dulkės, matai jas fotografijose

2010 m. Nr. 8–9 / Ernestas Noreika gimė 1989 m. Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių A. Bara­nausko vidurinę mokyklą ir stojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijuoja lietuvių filologiją.

2010 m. Nr. 7 / likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

2010 m. Nr. 7 / nieko nereiškia,
nes gal juk visai nepažįstam viens kito
ir suvedė mus atsitikimai,

2010 m. Nr. 7 / Negaila mintim,
vis užklystančiom
apie nebūtį.

2010 m. Nr. 5–6 / Tas krislas aky –
Tas krėslas balkone…
Ar galėtum atkurti vaizdą
Su jame skendinčia

2010 m. Nr. 5–6 / Geriu žalią šviesą žolės atsiskyręs toli
nuo draugų kur išmiršta ar sensta kely

2010 m. Nr. 4 / Retai
dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm,
ir tom akimirkomis
pragiedrėdavai.

2010 m. Nr. 4 / daiktas liūdnasis
esu rankose tavo,
menamas kloune
       Iš dievų taupyklės cirko

2010 m. Nr. 3 / Brandenburg groja
geriu arbatą
galvodama apie aguonas
prisimenu

2010 m. Nr. 3 / Nieko neprigyvenau. Net atminimo.
Net prakeiksmo. Nieko neliko. Draugai
Seniai su manimi. Bent jau priešų

2010 m. Nr. 3 / kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis

2010 m. Nr. 2 / Širdį nešies
Lyg indą sukultą
Per siaurą, kabantį tiltą.

2010 m. Nr. 2 / Tų laiptelių tik trejetas iki priebučio,
o staiga suspindo kitaip,
tarsi kitoj šviesoj, kuri laiko daiktus,
išplėštus iš užmaršties senose fotografijose,

2010 m. Nr. 1 / saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas
pilnas tavo kapas gėlių ir debesys
žydi sustingę
ir sakau mama viskas

2010 m. Nr. 1 / Ramunė Brundzaitė gimė Vilniuje 1988 m., baigė „Šaltinėlio“ vidurinę mokyklą. Pirmoji eilėraščių publikacija pasirodė 2005 m. Dalyvavo Rašytojų sąjungos „Vasaros akademijos“ kūrybinėse dirbtuvėse.

2010 m. Nr. 1 / krenta sniegas
kiauri batai ryja purvą
be varlių choro dūsta bala

2009 m. Nr. 12 / Ir nuo šitos keistos, valdingos valandos
pasijuntu, lyg būčiau pasiklydęs tyruos.
Mana dvasia prieš smėlio audrą irias, irias…

2009 m. Nr. 12 / baldai spaudžiasi pasieniais
lyg įtartų mane
turint kirvį

2009 m. Nr. 11 / tai, kas prarasta, atskrenda
skrenda
iš žiojėjančios metų
bedugnės

2009 m. Nr. 11 / Mažytis paukštis nuo šakos
silpnus sparnus išskleidęs skrenda
per pilkąją rudens legendą,

2009 m. Nr. 11 / Mažytėj tuščioj kavinėj manęs neprisimena niekas,
Kadangi ir ta kavinė praėjusiam šimtmety dingus.

2009 m. Nr. 10 / O kaip nuramint savo sielą?
Kaip jūrą ar audrą – kartu?
Kodėl sielos bangos pašėlo?
Pašėlai, undine, ir tu!

2009 m. Nr. 10 / Šis parkris ant žemės
Ir apsigobs tamsa, ištryškus
Vienišumo ašarai.