literatūros žurnalas

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / dievas davė dantis
padėjo ant lentynos
sako jeigu pasieki pasiimk
graužti galėsi
juodą ridiką

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Šiemet persikrausčiau
penktą kartą savo gyvenime.
Į vienuolynui priklausiusį pastatą,
prie kurio pritvirtinta lentelė
su pasaulio tautų teisuolių vardais.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Aivaras Veiknys. Kentauro medžioklė

2020 m. Nr. 2 / Anapus plento, pievoje, giliai
          šaknis suleido tvirtos varnalėšos;
          kastuvams dunksint, bliauna gyvuliai,
          grandinėn jungias atšvaitai ir šviesos:
          trumpa diena –
                      trumpiausia iš visų,

Julija Gulbinovič. Fragmentai I

2020 m. Nr. 1 / tolumoje – grupė žmonių, kuri atrodo kaip viena šeima, eina per aikštę mažame karštame miestelyje, nors karštis jau atlyžta – į pavakarę. tėvai vaikų amžiaus, vaikai dar nepasiekę paauglystės, jų plaukai išblukę iki baltumo.

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12 / čia dar rugpjūčio kaitra
per popiečio alsą
užmaršiai sūkuriuodamas
sklendžia platano lapas

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Arvydas Makštutis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12 / mokausi naujo tylėjimo
kaip naujos užsienio kalbos
kad mokėčiau tylėti gimtinėje
niekaip netampančioje užsieniu

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Eduardas Mieželaitis. Mano grožio karaliene

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 10 / kai bažnyčia tuščia dorybės tipena pirštų galais klūpo kampuos kuždasi bijodamos pažadinti snaudžiantį Viešpatį kai bažnyčia tuščia nuodėmės šoka ant altoriaus rodo špygas Atpirkėjui atleistos

Ramūnas Liutkevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 10 / pamenu kaip po narkozės anąkart ant operacinio stalo kur jungiasi mirtis ir gyvybė plūsteli erosas: mergaitei siuvančiai žaizdą pajutau nenusakomą geismąo dabar labai kvaila situacija: kyla suicidinis geismas brėžtelti odą

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr 8–9 / palesink greičiau tuos paukščius
palesink visais širdies dūžiais
visais sudraskytų naktų krešuliais
visomis paryčių maldomis –
jie jau plunksnas ir žvynus kedena
žvilgsniais dygliuotais aplinką smaigsto

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Dainius Dirgėla. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / kanarėlių patelės nečiulba tyli ir tyli tada nesupratau kaip tai panašu į žmogiškuosius santykius jis čiulba ir čiulba ji tyli ir tyli

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / atsibusti ryte reiškia
skaityti naujienas
kurios per naktį paseno ir susijaukė
ne mažiau nei nusiaubtos planetos reljefas
įsmeigęs į save tavo akis
tau perdūrus žuvies akį
pasenusiu dantų šepetėliu

Tomas Petrulis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 5–6 / tu linksėk apsimeski rimta
kartojo man mano mintis
ir galvojo kad kalba su ja
nepažindama mano lyties
o ir aš kai tą mintį mąsčiau

Jonas Strielkūnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet poetui Jonui Strielkūnui (1939–2010) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Jo artimųjų dėka redakciją pasiekė dar neskelbtų eilėraščių pluoštelis. Džiugu, kad galime eiles publikuoti įsibėgėjant „Poezijos pavasario“ festivaliui…

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

Rimas Užgiris. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Devynios ryto melsvas / dangus gruodžio / šalna mano sūnus / gimė šiąnakt / vaiskiam žvaigždėtam / įkvėpy / dabar apsiblaususiom

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Albinas Galinis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / D. H. / siūbuojant ties pragarme – / sako, būtent tada – / jis, išskaitęs / pamišėlio Anandeilo2 / gyvenimo liniją

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / žana d’ark / kad jau atsižadi / prieš metų inkviziciją ištark / ir jei gali / aną save / pasmerk

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / Ne, privalai – žiūrėk – jie plėšosi tarpe pamėklių, / atsitiktinių ryšių ir aukštos įtampos – tu – drugys / virš akmenų.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Julius Žėkas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Julius Žėkas (g. 1980) – poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas. Baigė skulptūros, fizikos, lietuvių filologijos, literatūrologijos, kultūros vadybos ir politikos mokslų studijas.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Apeigos. Mirštanti bitė įskrido pro langą. Ant nugaros ritinėjosi lyg dūkdama. Trūkčiojančios kojelės, jų nareliai, nageliai, plaukeliai virpčiojo. Siuntė visus įmanomus signalus mano širdžiai

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Marija Mažulienė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gimė Kaune 1985 m., gyvena Vilniuje. Baigė slavų filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2007 m. dirba Lietuvos rašytojų sąjungoje, augina tris vaikus. 2018 m. gegužę kaip poetė debiutavo…

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Giedrius Mickūnas. Iš atminties

2018 m. Nr. 10 / Giedrius Mickūnas gimė 1969 m. Vilniuje, mokėsi 50-oje vidurinėje mokykloje. 1993 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerijoje.

Neringa Abrutytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / pradžioj nugirdėm virėją tada sulipdėm ir išvirėm 6 cm ilgio pelmenį bet jis iškart neišsivirė todėl pašovėm jį į krosnį – užpylėm ant jo (pagal girtą virėją) spontaniškai stiklinę grietinės

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Vidmantė Jasukaitytė. Ciklas. Eilėraštis

2018 m. Nr. 8–9 / Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu, Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu. Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra. Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

Teklė Kavtaradzė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Teklė Kavtaradzė gimė Vilniuje 1990 m., baigė Šv. Kristoforo vidurinę mokyklą (dabar gimnazija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalaurą.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim. Praplauksim tarp tiesos ir netiesos. Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim, O tie, kur praplaukė – nebealsuos. Tai nieko.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / būtis tik slenkstis jį įveikus prasideda žvaigždėtas antilaikas kur tu dvasia minties greičiu judėsi viena antgamtės šviesoje budėsi minties joga ugninis širdies branduolys būtis padalinta į aštuonias dalis

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Prisimenu kai tėvelis laukuose bitę apiberdavo baltais miltais o paskui bėgdavo namo pažiūrėt – iš kurio ji avilio O aš kai tave sutikau miltelių neturėjau – tai parbėgau namo įlindau į avilį ir dūsavau – per plauką išvengiau nelaimės vos

Ilzė Butkutė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / šiąnakt mes esame dvi pirmapradės būtybės dar neišmokome žodžių ir kaip juos kalbėti stovim basi šlapioje žolėje susikibę rankomis gal ir sparnais mūsų akys žvaigždėtos

Enrika Striogaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / keturios juodai apsirengusios heteros literatūrologės iš universiteto magistrantės ar doktorantės dar nelabai drąsios bet išdidžios už poetą gudresnės velniškai gražios…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

Dominykas Norkūnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Gimė 1993 m. Vilniuje, baigė Užupio gimnaziją, studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jo poezija ir vertimai ne kartą publikuoti „Literatūroje ir mene“…

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / prie vaišių stalo jaunutė mama siuvėja panirus vidiniame žvilgsnyje nukreiptame į tuštumą įtemptos lūpos prieš verksmą šalimais tėvas nutolęs nuo jos dešimtmetį

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Marius Povilas Elijas Martynenko. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Marius Povilas Elijas Martynenko gimė Vilniuje 1993 m., mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šiuo metu studijuoja vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“…

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / paskutinė minutė saukos veidu dudiškės, 1988-ieji perlai, šūdmusės, akys ir obuoliai, várpų mišios, plaštakės, kraujuoti speniai, alyvos ir auksas, grobai, kiaušiniai, snarglinas šaukštas, visa…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / mano draugė kalbėjo: „manyje per daug meilės ji mane susprogdins“ ji mirė kur dabar jos meilė gal susimetė į tirštas akacijas ar sustingo jos akvarelėj žydrai žalsvoj ir geltonoj kaip lengvai įsidega…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / isą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Tomas S. Butkus. Jūrų valstybė. Poema ir eilėraščių ciklas

2017 m. Nr. 8–9 / žemė – tai ežero viešpats valstybė nuo jūrų lig jūrų nuo marių lig marių už kalnų ir už stepių už slėnių debesų miškuose ir miškų debesynuos vėjo laukuos ledmečio lovose surakinta sniego dantim žemė…

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / galvojimas apie pasaulį kai mintis tarytum iš psichokosminių dalelių sudaryta atspindi tai kas meilės būčiai duota dvasia su žodžio kūnu sužieduota juoda tyla tarytum prirakinta joje dvasia nušvitusi žaliai

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dainius Dirgėla. Vaid | menų knyga. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / jos vidinis vyras vakar svečiuose gerokai padaugino mano vidinė moteris padėjo jai partempti jį namo šiandien jos vidinis vyras vis dar knarkia aukštielninkas mano vidinė moteris persilakuoja

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Mantas Balakauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / Mantas Balakauskas LEU studijavo istorijos mokslus. 2016 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Roma“, kuri pateko į geriausių metų poezijos knygų penketuką. Taip pat už šį poezijos rinkinį…

Gintaras Patackas. Sonetų apyvainikis

2017 m. Nr. 5–6 / Jauki namų dvasia aukštai plevena į praeitį vis atsiremdama kol jai saulėlydis prarėžia veną o saulė šių jaukių namų dvasia pirmosios meilės ieško kiparisuos kapinėse kur didvyrių pulkai

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Aušra Kaziliūnaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / mergaitė su degtukais. tokiomis naktimis kaip ši kai už lango daugiau nei minus dvidešimt kai šalta beveik kaip sapne ištuštėjusiomis miesto gatvėmis šokuoja kiškis su mergaitės akimi

Tadas Žvirinskis. Post mortem

2017 m. Nr. 4 / Šaltas rūškanas rytas Ateina į miestą Vilko valanda – ketvirta ryto, Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą, Knibždančią blusų, Kniurkiančių besočių vilkiūkščių

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Tomas Taškauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Tomas Taškauskas gimė 1986 m. Pasvalyje. 2012 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, 2015 m. ten pat baigė vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijas.

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Tik zylės. Zylių pavasaris – mano žiema. Ar nusidėsiu užmigdama? Ar ką nuskriausiu sapnuodama, Šešėlius mažus sūpuodama, Vandenį semdama, Lengvai atgal nešdama…

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Agnė Alijauskaitė gimė 1992 m. Kaune, baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 2016 m. Vilniaus universitete apsigynė komunikacijos mokslų bakalauro diplomą…

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Girios ir laukai, arba… Tą naktį gulėme į atskiras lovas, o nubudome vienoje. Tą rytą sniegą ausim pamačiau, lapė snapą iš girios iškišus giliai atsiduso. Buvo dvi karalystės – o liko viena

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Beveidžiai. toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom…

Ilzė Butkutė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Spalio naktį. kažkas čia tamsoj – ką palietus sustojęs atsisuka vėjas, – įkvėpęs užuosi, kad lietūs čia ką tik mylavo alėjas, kažkas ką tik juokės ir tỹla, girdėti, kaip rūdys keliauja turėklais…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Simonas Bernotas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Serialas. Ilgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm Kad patempsim iki antro sezono o dabar jau ruduo Na žinoma pavasaris vasara čia lengviausia toliau jau Vyksta sunkesnis išbandymas atsiranda…

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Raitelė be galvos. Keturiasdešimt metelių gyvenau be galvos ir neprireikė tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt kokie greiti jie buvo tie mano meteliai kokiais įstabiais turiniais iškimšti

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

Romas Sadauskas. Gimtoji vasaros debesija. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Tebūnie. …iš didelio debesio mažas lietus nes taip pasakyta o iš mažo debesio turėtų būti didelis lietus nors taip nepasakyta po bet kokiu debesimi būna saugiau negu po lietsargiu tebūnie pasakyta…

Tomas Petrulis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Paulius Norvila. Vilniaus. Sonetų vainikas

2016 m. Nr. 10 / į kv ė pk tamsos iškvėpk tabako dūmų dar du stiklai ir jau greičiausiai eisim pro katedrą ir pilį link žirmūnų kur kažkada du tūkstančiai trečiaisiais baigiau mokyklą – vakare prisnigo puraus ir balto – net sunku kalbėti bet pasakei

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / Bodlero saulė žydinti žaliai ir blogio gėlės nuo kurių apakę nakties drugiai į juodą liepsną lekia ją skrodžia gintariniai spinduliai miega angelas prie bedugnės rugiuose nematomoji daiktybė jo sapnuose tarp sparnų…

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / užstrigus laike ir rytų platumoj kad čia išgyventum reikėjo vaizduotės reikėjo ilgai nekvėpuoti kol parko tamsoj sulaukdavai jos pasirodant kas buvo toliau nebeatmeni rankom ir lūpom lietei tai tiek ir išmokai

Marius Burokas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“ 1. Fred Herzog. Man with Bandage, 1968 / įsipjovė skusdamasis klijavo kru opščiai iš įtūžio virpančiais pirštais pleistro kryželį ir išlėkė kaip stovi marškinėliais baltais tuščia mieste tik juodosios našlės

Rimvydas Stankevičius. Norvegų žvejai. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Herojus. Kiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Amžinybės skaitymas. Viena šeima antra šeima trečia Kaip virusas per epidemiją Nebesulaikomai nepaslapčia Jų plinta užkratas per epidermį Kažkur kažkaip auginami vaikai Tai Tėvo trūksta tai pabėgus motina…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai…

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / paukščiai skrendantys tiesiai nerodo krypties, paskui juos sekdamas atsiduri niekur, o ten iš už durų vėjo plunksnos plevena – – žydintys tavo plaukai – – laukai raudonuojančių smilgų, tik jų prisikimšęs pilną pagalvę

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / naktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Benediktas Januševičius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 2 / apokaliptinis / akmenėje surinko akmenis molėtuose išsėmė visą molį ir druskininkuose baigėsi druska rūdos nebesuranda rūdiškėse geležiuose supirko metalus varėnoje nukniso varį kalvarijoj nukrapštė kalvas klaipėdoj

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 2 / tėvynė / čiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros, jūroje – miškas, užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą (mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg inkliuzas jūros miške, vakaras.

Aldona Elena Puišytė. Rapsodijos

2016 m. Nr. 2 / Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? Kas keliasi ten iš prosenių sapno…

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus – plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Pradžioj nebuvo dievo nei šekspyro pradžios nebuvo net pačioj pradžioj tiktai inkštiras skleidės virš punktyro
ir puolęs vyras inkštė apačioj atsitokėjo dievas ir suprato

Daiva Molytė-Lukauskienė. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 12 / Tik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus,
Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis.
Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio.
Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –
Kur vydėjimas Romovės kai sustojai aumens paribyje
nedrįsdama įsišaknyti tapus?

Ramūnas Kasparavičius. Lapai be medžių

2015 m. Nr. 11 / Mėnulis trečią valandą nakties
blausus prašvito pro užuolaidą
ir pilnas klausia: – Kaip jauties?
Ir apgaulingą reiškia tau užuojautą.

Vytautas Landsbergis. Vasaros posmai

2015 m. Nr. 11 / Pavargo žuvėdra prieš vėją,
ir vėjui pabodo pūsti.
Norėtum tu būti ir būti,
vaikuti,
o vos pasivaikščiojęs žūsti.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9 / Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

Romas Sadauskas. Eilėraščiai nuo ežerų

2015 m. Nr. 8–9 / dilgteli širdį kad tu jau sapnuoji tik išsipildančius sapnus vienas iš jų apie ežerus skendinčius ūkuose arba apšviestus saulės arba mėnesienos arba laistomus skaidriųjų vasaros liūčių ašaromis

Gražina Cieškaitė. Teofanijos

2015 m. Nr. 8–9 / mirusių sielų veidrodis
mėnulis absoliutus
amžinybės nulis
būties akivaizdoje kosminė
minčių riba kaip Dievo
daiktus medituojanti kalba

Petras Panavas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Tokia vienatvė ir tokia tyla.
Tokia naktis, bekraštė ir beribė.
Juodam lange – tiktai galva žila,
Virš jos bevardė planetėlė žiba.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

Artūras Valionis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Kelios smulkios
tave gal apsėdo kas?
nelabai… tik rankas
kelios smulkios
kosmoso dulkės

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / kalbėk man tiek daug kad galėčiau tavęs neklausyti
nematyt kaip pasibaigia dienos ir mėlyna virsta į juoda
kaip ropščias į kalną pavargusi dievo karvytė
taip krenta vanduo tavo rankos lietum atsiduoda

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto ,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 5-6 / Nesugyjančiame sutemų kateteryje
baltas krešantis pušynas:
jūros pirštinėje
juodos mano plaštakos
pilnos dangaus parafino

Kęstutis Navakas. Iš nežinomo poeto dienoraščio

2006 m. Nr. 4 / lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada
saulė spalvą išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio sutirpusio cukraus? tie laikai lyg sukniubę. nuo vėliavų svorio.

Kęstutis Navakas. Sonetai

2005 m. Nr. 3 / mes išgalvojom po šalį kiekvienai
šio pasaulio briaunai: kiekvienai
krypčiai visus jos kelius išmelavom
kiekvienas su savo gaubliu mes
sėdim Trapaus punktyro kavinėj

Sonata Paliulytė. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / Išsirausus olą, būsiu neprijaukinama lapė. Pašiaušiu kailį, nusmailinsiu ausis, prašiepsiu dantenas, nagus išsigaląsiu, tūnosiu tyliai ir nelauksiu.

Aldona Elena Puišytė. Vakaro vigilijos

2005 m. Nr. 1 / Dabar tariu: palaimintos amžiams tebus žibuoklės ir laukų lelijos, skaidrūs šaltinių vandenys, ūksmėtosios giraitės, saulėtekiai, kuriais grožėjaus andai, oras, vidurdienių kaitra, darbai ir nuovargis…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / tapęs vienišas galutinai nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi, gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs jaunystėje, senas dabar jau ir aš, šitiek metų praėjo ir sunkiai bepamenu mus – apkurtusias…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 12 / Tą akimirką kai jau atrodė teks griūti šalia
vakaro medžio kur paukščiai tarp lapų šlamėjo
išniro žmogus žiponėlį sujuosęs balta virvele –
užsuki nakvynės brolau tiek kelio nuėjęs!

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 12 / kambarys juos dar stabdo varpeliais
– iš lėto spraga degdami didžiulėje
japonų saulėje – klausausi man mestos
žalingos tuščios tylos tik tak
ausyse tebesmilksta keli negrabiai
užgesinti pokalbiai

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią

Sigitas Geda. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 2 / Tai todėl dabar aš vienas imsiu staugti,
šaukti, verkti, dusti, aimanuoti,
kad visi kaip vienas kalbininkai
baigia jau papjaut lietuvių žodį.