literatūros žurnalas

Vytenis Imbrasas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 12 

Vytenis Imbrasas (1928–2008) daugiausia žinomas kaip dokumentinių filmų režisierius ir jų scenarijų autorius. Eilėraščius rašė nuo jaunų dienų, bet niekur neskelbė nesitaikstydamas su okupacijos metų konjunktūra. Tiktai 1995 m. Vytauto Kubiliaus sudarytoje „stalčių“ poezijos antologijoje „Anapus rudens“ buvo išspausdintas jo 35 eilėraščių rinkinys „Atodairos“. Prisimenant autoriaus aštuoniasdešimt penktąsias gimimo metines, čia skelbiami niekur nespausdinti eilėraščiai, rašyti 1948–1971 m.

 


Triptikas

Aš dainavau. Tie žodžiai buvo pranašingi,
nors nieko, nieko nejaučiau tada.
Paskui – keista, tyli, sustingusi
atėjo vakaro kaitra.

Dabar regiu, kaip į marias iš lėto saulė leidžias
ir pas žalsvas bangas ji žėri dar ilgai, ilgai…
Krantu keliauja žmonės, ir jų veidus
puošia tie patys ilgesio sapnai.

Bet aš žinau: vidudienį ims gaust varpai,
ims gaust varpai, visiems laikams suplėšys šitą tylą.
Per žydrą dangų plauks pūkinių debesų kalnai
pavasarinio vėjo pučiami.

1948.X.27

 


Tyla

Jeigu kaip vakaras šiandien
turėčiau mirti,
išeiti ten, kur vien mirties tyla, mirties tyla, –
man būtų gaila tų garsų…
O būtų taip sunku
nejausti savo pulso tirpstant,
jo dūžių tirpstant tyloje
ir liejantis kažkur
vienos prasmės daina…

1948.II.12

 


*

Klausyk! Jaučiu nutolstančių dienų likimą.
Tas šaltas sodas, susimąstęs spalio mėnesienoj.
Bet vieną kartą mes išeisim su pilnais ąsočiais vyno
ir gersime, ir jau nebegalvosime apie rytdieną.

Dabar tėra vien didelis, sunkus laukimas,
skausmu ir gedulu vidurnaktį užsėmęs.
Bet vieną kartą mes išeisim su pilnais ąsočiais vyno
palaiminti savęs, ir žemės, ir rytdienos.

1948.XI.19

 


*

Sudie… Sudie… Turiu skubėti,
kol nenuvyto dar šios vasaros žiedai.
Aš leisiuos vienas nuo kalvų gėlėtų,
o klonyje, o klonyje iš lėto
rusens ir ges gimtieji žiburiai.

1948

 


Metų diena

Norėčiau aš kalbėti metų dieną,
pavasario savaites, amžinybę
ir svirt gilioj rimty, kaip vaisiai svyra,
prinokę išminties, patyrę
laiko rankas.

Bet aš žinau tiktai naktis,
jų nuostabią, neramią tylą,
kada širdis atsiveria, prabyla,
ir mėnuo varganas pakilęs
sužimba kaip viltis.

1951.I.24

 


*

Jeigu buvai pailsęs taip, jog sverdėjai nuo vėjo,
tai leisk, kad vėl tave palenktų jis.
Tu būsi medis tolimų miškų šešėly,
iš kur pakyla paukščiai, sapnui artimi,
ir taip vieni, taip vieniši
ir ramūs… tupia vėlei.

1951.VI.20

 


Epitafija

Ant mano kapo sirpsta vynuogės
sunkiom prisiminimų kekėm. Tu nuskink jas.
Iš jų gali išsunkt puikiausio vyno,
nežinomo gyviesiems ir užginto.
Jį gerdamas suprasi, kad taurė svaigiausia ta,
kuri prie lūpų pakelta paliks neišgerta.

1955

 

 


Ąžuolo žiedai

Gal metų tūkstantį šaknis augino,
paskui dar tūkstantį jis kerpėjo nuo šiaurės.
Dabar ir pats jau nebežino,
ar buvo kada jaunas.

Kadaise kalbą ąžuolų mokėjom.
Ir šiandien jie kažką mums seka…
Kai girios ošia – kalba vėjas,
kai ąžuolai byloja – nejuda nė lapas.

Nemato niekas – ąžuolas pražydo.
Nemato niekas – vaisiai noksta.
Bet bręsta jo vaikaičiai – mažos gilės
ir kloja žemę bokštais.

1961

 


Agilos šauksmas

Kodėl liepei, kad saulė leistųsi
ir vasara praeitų?
Kad šiandien būtų paskutinė jos diena…
Dar nebaigiau skaityt
to vienišųjų rašto,
įbrėžto paukščių kojomis
kopų smėly.

Dar akys neatsidžiaugė,
širdis nepasisotino,
o jau miškai ir vandenys pilni grėsmės.
Sujunda klampsmėliai,
tamsa artėja
ir jau girdėti šaukiant
miglose.

1970

 


Dabar

Dabar mąstau: kada manęs nebuvo – apie tuos laikus.
Aš juos jaučiu kaip seną seną dainą,
ir nežinau kodėl, bet taip tikiu,
pro ašaras tikiu į visa, kas praeina.

Dabar žinau, kodėl pilkoji kopų smilga
dar stengias prisimint, ko niekas neprisimena,
ir kai nuo jūros vėjas neša ilgesį,
aplink save užbrėžia aklą apskritimą.

Dabar žinau, kad kiekviena našta,
kurią tylėdamas nešu,
yra malda.
Tartum šaltinis po žeme ir pamažu
pusiaumiegy nubundanti daina.

1971