Valdas Daškevičius. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 2
Kąsnis
Duonos riekė rankoje trupa.
Atsikandi – ir vėl esi namuose,
lyg jų nebūtų atėmusios
tamsiosios togos.
Prieš miegą bemiegį
lovoje svetimoje
ilgai gromuliuoji likimo kąsnį –
laisvosios šalies tremtinys…
Praeivius matė su nimbais
Praeivius matė su nimbais,
bet skriejo ne gėlės, o akmenys.
Neatsisakė nieko, kas siunčiama,
susirinkdavo dovanas.
Ant pastatų ir šaligatvių
kreida jis piešdavo apskritimus.
Kampuotiems dingojosi,
kad rieda į juos krumpliaračiai.
Atstumtasis – nenumanydamas –
laužė rėmelius galvose.
Prie konteinerio
Naktį išeinu parūkyti.
Liūdna benamė moteris
rausiasi
šiukšlių konteineryje.
Duodu dvidešimt eurų
ir paprašau:
– Ponia,
nesirauskite bent iki ryto.
O pats rausiuosi –
tarp visokiausio šlamšto,
žiūrėk, ir sušvinta
karoliukas, atsitiktinai
iškritęs
iš Polihimnijos vėrinio…
Atsimerkęs kitapus
Kampučius mano lūpų
bučiuoji,
aš tavo –
ausų spenelius ir kaklą,
atsimerkęs kitapus.
Iš tiesų to būti negali –
nei tu juk neegzistuoji,
nei aš,
vis viena
mudu esame dar labiau…
Savitarna
Svaigino mane, nepilnametį,
mintis apie dūmą.
Pasiėmiau
savitarnos parduotuvėje
cigarečių,
išsinešiau kišenėje,
nesumokėjęs
aštuoniolikos, regis, kapeikų.
Už kampo
išsitraukiau pakelį –
staiga
jis nudegino dešinę plaštaką.
Mečiau į pakrūmę cigaretes
ir bėgau paklaikęs,
nors niekas manęs nesivijo…
Žmonės ir bulvės
Žmonės bulves sodina –
jis rykšte sustabdo lietų.
Šaipos jie, nes nežino:
taip ne kiekvienas galėtų.
Žmonės bulves į maišą
kasa, bet veja vaikelį.
Ne, jis nėra pakvaišęs.
Turi antgamtinių galių.
Žmonės, bulves išvirę,
iš bendro skanauja puodo.
Nors jau senokai mirė,
jiems jis prailgina puotą…
Prisiimu kaltę
Bijau pradėti eilėraštį.
Kas bus, jei gims apsigimęs
ar ne viso protelio?
Išsižadės ir kaltins,
kad sukūriau jį neįgalų.
Jei pasirodys atžagaris,
ar eisiu į viešumą?
Ne pieniškas šokoladas
mėgėjoms gražaus eiliavimo –
įžeistų išgriovęs tvorą…
Kas tada, jei – negyvas?
Suteikčiau jam vardą
„Be pavadinimo“.
Užbėręs smėliu, dejuočiau,
jog Viešpats nedavė talento.
Bijau pradėti eilėraštį,
tačiau kovarnių mėnesį
jis pats atsiranda,
neprašydamas mano leidimo,
įveikdamas fobijas.
Iš pažiūros panašus į tėvą:
neišvaizdus, rūškanas,
gailus nuo kūdikystės.
Galėjęs negimti, bet gimė –
privalės išgyventi.
Žinoma, yra ir motina.
Tai – kilminga dama,
patvirkusi suvedžiotoja,
kuri sapnuoja su daugeliu,
o išsirenka vieną.
Kas belieka? Prisiimu kaltę…
Noktiurnas
Kviečiamas pilnaties,
žengia apsnigtomis pušimis,
mosuodamas lazdele,
kad nuvaikytų
šunis, aplojančius muziką…
Atlape apsiausto –
popierinė raudona rožė,
šypsosi šelmiškai,
nuolat gręžiojasi į mėnulį,
sekantį jam iš paskos.
Mirksnį panyra į debesį,
kyšteli iš už viršūnių
praplikęs viršugalvis,
kilsteli antakiai:
ar įdomus jo pasirodymas?
Ir beria dviem rankomis
nešykštėdamas
iš atlapoto užančio
natas, kurios lyg sniegenos
plazda virš pianino…
Švelniai
Tik švelniai, švelniai išprotėti,
tiktai truputį, na, vos tiek,
kad atsibudus nereikėtų
kartoti sau: dabar kentėk…
Bet pamišai, brolau, per smarkiai –
įjungei garsą bei šviesas,
ir tavo antrininkas verkė
už beprotybes, už visas…
Panaši į prieblandą
Parsėlini brėkštant,
išsitepusi veidą lūpdažiu,
paslėpusi rankinuke
akis apvytusias.
Peruke blondinės –
meilužio plaukas.
Tai – niekis, galvoji,
užsidėsi naują.
Prieš begėdišką veidrodį
brunetės plaukais
klausinėji atvaizdo,
ar esi ta pati?
Jau pamiršai, kokia
tikroji tavo spalva.
Puikiai prisimenu –
panaši į prieblandą…
Dažai ir perukai
nekeičia įgimto polinkio
išdavystę vadinti
įsimylėjimu. Ta,
kuri bent sapne
negirdėjo satyro cimbolų,
tespjauna šventajam
ne į nekaltą veidą…
Vandens lelija atsakikliui
Paprašytas
po signalo palikti žinutę,
sviedžiu į tvenkinį
telefoną –
man atsiliepia lieptas…