literatūros žurnalas

Tomas S. Butkus. Jūrų valstybė. Poema ir eilėraščių ciklas

2017 m. Nr. 8–9

 

I

žemė – tai ežero viešpats
valstybė nuo jūrų lig jūrų
nuo marių lig marių
už kalnų ir už stepių
už slėnių
debesų miškuose
ir miškų debesynuos
vėjo laukuos
ledmečio lovose
surakinta sniego dantim
žemė krūmuos ir kryžiuos
žemė alkose pelkėse
senvagių kilpose
kaminų ir bažnytbokščių
pirštuose
žemė proskynų
vieškelių dambų
žemė užtvankų
plentų ir dotų
žemė vėjo laukuos
badmečio sostuose
atrakinta saulės akim
atrakinta

 

II

juodosios baltosios bangos
burių stiebai
būjai
iš įlankos slenksčio
jauti jie valstybė
krūtinėje jūrų valstybė
nuo kranto lig kranto
ir vietos kur lūžta
juoda ir balta
kur žemė
tiktai triumų sala
ir joje teliūskuojantis
štilis
ir švinas dabar
mėnesienos visus
surakinęs
saulės šviesa
jūros paviršiumi
ir tuo kas atpjauta
lieka nuo kranto
jauti jie valstybė
krūtinėje jūrų valstybė
nugramzdinta anapus
farvaterio runų
išmeluotos šviesos
išmeluotos

 

III

analfabetas jūrų griuvėsiuose
ieško jūrų valstybės
bet ten tiktai žalčio namai
ir rutinos stovylos
nešinos plieno kepurėm
ir betono krantinėm
ir vėjo laukuos
geliančios dienos
ir žemė nežemė su uostais
su namais
su žmonėm
su vardais ištrintais
ir išgramdytais upėm
su ištiesintais miestų veidais
demontuotais
bet ten tiktai žalčio namai
ir gintaro girios
kurios guli giliai
kurios guli jūrų griuvėsiuose
jūrų –
valstybės laike
ir nėra ten mums durų

 

IV

ir smėlis ir smėlis ir smėlis
ir gargždas ir molis ir žvyras –
tartum žemės naktis
mūsų laiko naktis
iš raudonojo tvano kasyklų
iškasta praeitis
dabar juda vagonais
link bemiegių kranų
link metalo angarų
link vamzdynų
kiaurymių –
mes sudeginsim naktį
mes paversim anglim
visą savo pavasarį
jūros skirs šiuos namus
jūros sems šias gatves
jūros supsis
krūtinėse

o tada kažkas
atsimerks

ir mėlis ir mėlis ir mėlis
ir dangus ir vanduo ir regėjimas –
saulės šviesa mūsų laiko šviesa
atsibus išauginta virš lysvių
pienių laukuos aviliuos
ir bažnytkaimių sienose
ir aukštai ir giliai
ir čia pat ir seniai
ant voratinklių
musės –

 

V

ekvatorius vasaros –
nežinomos formos
taip skęsta blausiam horizonte
tikėjimo veidas
jas veja atoslūgio kontūru
blunkančiom pavėsinėm
dengias nuo karščio
ir dar artimesnis
mums miestas –
banga jį gramzdina
tiesiai prie lūpų
iš gelmės šitas taškas
keliauja į krantą

banga nuolat savižudė
jos vanduo vis užpildo
akligatvių kaulus
išsiilgusius pokaičio miego
ir užlūžusio batų kaukšėjimo
ir dar artimesnis
mums miestas –
vandenyno pulse
šitas taškas vis plečias
kol plyšta –
jo paviršiuj žuvėdros
susiriša pynėm
jo odoj
vėjo kabinos
pušynai
o tada
kažkas atsimerkia
skęstančiom tavo akim
juodoje akvatorijoj

 

VI

jauti jie valstybė
krūtinėje jūrų valstybė
jauti ji maža
mano artimas
barbė
jėzus
seselė
vardu didelis
baltas betoninis
dabar
baltas betoninis
miestas
o už miesto
betoninis namas
didelis baltas
erdvus kambarys
baltos didelės akys
lyg kryžiai –
aukštai ir giliai
ir čia pat ir seniai
ant voratinklių
musės medinės –
supas sesė ir brolis
byra smėlis ir molis
ir aš ir dangus
ir juoda akvatorija –
ir žmonės rūke
pelenguojančios tvoros
surūdiję užkardų
guoliai
surūdijęs dangus
ir kopų likučiai
prie juodojo rago
silikatinių plytų
bažnyčios
išdžiūvusių pelkių laike
demontuotų varpinių
dūžiuose
aš girdžiu
besiplėšančių
kirų balsus – –

 

VII

stok –
„pašaliniams draudžiama eiti“
pašaliniams –
„grotoskartgrotos“
jūrų valstybė
pasienio apygardos postas
teritoriniai vandenys
ir karinis jūrų laivynas –
jų triumuose guli
gelmių obuoliai
nudreifuoti delfinų
į atogrąžų jūras
jie noksta naikindami
tylą
nieko daugiau
tik pelekai juodi
tik putėsiai jūros paviršiuje –
kiras atplyšta nuo fligelio
vėjas pereina lynu
į kitą žiūrėjimo pusę –
tai cunamio banga
vandenyno dugne
tai gelmių obuoliai
jų namai
pasiklydę visat
aš girdžiu aš girdžiu kaip jie eina
į mane
ligi pat smegenų

 

IX

nežinau tik jaučiu
kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas
sunkūs žingsniai dingsta tarp sienų
kažkas atsitraukia
susmunka –
ir krinta per šviesmečius niekur –
į poeto vienatvę
į piliečio kartėlį
į eilėraštį ilgą ir lėtą
į paraštes
surašytas taip kad girdėtųs
visi šitie žmonės –
įtikėję savim
ir valstybėm šios vietos
bet dabar tik tiesa
tik šviesa kuri lydo
debesų gamyklas:
jauti jis valstybė
eilėrašty jūros valstybė
šis poetas yra
nežinau tik jaučiu
kaip eilėrašty ima tvinkčioti kraujas
kaip poeto kūnas
atsiduoti naktim

1996.VII.21 Vilnius / 2010.I.15 Ventspilis


i (X)

sudilę debesys
suledėję miškai
išdelytintas viešpats –
jo vyzdys yra šiaurė
jo akis – tai naktis
kuri žeidžia poetą
jo žodžiais
užaugintais žuvėdrų
žvyro karjeruos –

ir dabar
šitos žemės
atšlyja
ir atšyla miškai
ir ateina diena
ekskavatorių vėžės
kur veda
iškasti ežerai
iškirsti ežerai
susprogdinti –

 

ii (XI)

o anapus –
bažnytbokščių smailės
dulkini kaminai
ir žemai
besidriekiantis
kasdienybės kurortas
o ten
jūrų valstybės kordonas
metrikacijos biuras
poeto namai –
dar giliau
omeny
rašančios
rankos pulse
aidi
karinio orkestro
duobė
spalio prospektas
revoliucijos iškilmių
dugnas –

gelžbetoninės minios
gelžbetoniniai
žmonijos paminklai
žmonijai

ne poetas
ne mažas
sužeistas žodis

 

iii (XII)

netamsa
ir nemelas
lydi žingsnius
o tik gilūs šešėliai –
pilnos jų gatvės
koridoriai
sienos
ežerų viduriai
ir ertmės šios žemės

nešviesa
netiesa
ten gyvena
tik miestas –
kaminų krovininių kranų
ir bažnytbokščių
sėklom užsėtas –
ir poetas
apsėstas minties

iš kurios
griūties
turiu kilti

 

iv (XIII)

iš vaikystės sapno
krečiamo drugio
senelių sodyboj
iš betono namų
konstitucijos gatvėje
iš psichoneurologinio dispanserio
prie liubarto tilto
iš meno mokyklos
laukimo
rumpiškės parke
iš savo mergaitės
po uosiais
iš studentų barako
niujorke
lipant balkonų turėklais
iš 12-o aukšto
iš 6-ojo aukšto istorijos
žuvusio draugo
žirmūnuos


iš kietojo disko
baigties


ir nebus mirties
karalijos

2011.IV Narvik – 2016.VIII.20 Kisslegg

Tomas S. Butkus: Didžiosios paslaptys – per šimtus mylių

2010 m. Nr. 1 / Poetas, leidėjas Tomas S. Butkus atsako į Romo Daugirdo klausimus / Menininkų sluoksniuose esi labiau žinomas Slombo pravarde. Kaip atsirado ši pravardė, ar turi kažkokią (man nežinomą) prasmę?

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.