Jonas Jakštas. Buvau ir tau sukurtas

2013 m. Nr. 5–6

Su dangum ir žeme

Kas gi šaukia tave? Kuo tave gi vadina?
Į save, į jau buvusią, kartais grįžti?
Bet jau skiria mus vandenys, girios, ledynai.
Metai plaukė ir plauks nekalti, priblokšti.

Tu žiūri iš asfalto, vandens ir akmens.
Tu iš baimės šauki, iš dejonių, klajonių.
Man perkūnija aimanom tavo grumens;
eisim vėl mes per ledą grėsmingai raudoną.

Gal ir žodžių nebėr – viskas jau pasakyta?
Bet tavęs nieko nebeprašau. Aš tyliu.
Tu jau ne ta pati, bet į kokią, į kitą
panaši? Kas gi gėris nokiu krituoliu?

Kai susverdėja viskas, už ko kabinies?
Ar tau mirksnis – dar vis išsipildantis žaibas?
Kuo ginies nuo bėdų, negandų geluonies?
Ar lig šiol tavo rankos – ir kvapnios, ir laibos?

Kas gi mano gyvenimą kurti galėtų,
kurt iš naujo, nuo rytmečio, jeigu ne tu?
Sklaido vėjas man tavo suknutę gėlėtą,
sklaido vėjas vienystę bemiegių naktų.

Su tyla susiliejau kampe kukliame.
Praeitis niekad man pasibaigti negali.
Dar ateik kada nors, bent praeiki pro šalį, –
susiliesi tu su dangumi ir žeme.

 

Brydė

Kieno vardus tu kartais patylom šnabždi?
Vardų Dalytoja – kandi ir pavydi.
O prie tavęs artėjanti audra paklysta.
Siūbuoja tavo žvilgsny visos karalystės.
Audra ir vėl artėja – įširdi, godi.

Tu čia esi – ir čia tavęs jau nebėra.
Pavydžiai žvalgosi nustebusi audra –
kiek statulų jau nuversta nuo pjedestalų.
Tau vaikštinėti įdomiau po žolę žalią
arba nueiti per kviečius bryde siaura…

 

Atrasta vienatvė

Kaip visi, taip ir tu – iš laikų prarajos
tos pačios. Ir likimas tebūna dermingas.
O tos rankos apsunkusios orą sustingdo;
o tos akys – misterijos upės sraujos.

Pakalbėk su paveikslu, su lango stiklu,
su žvake, su balkono pražydusiom grotom.
Iš iliuzijų liko tik šukės spalvotos.
O prie tavo vienatvės tylu ir pinklu.

Tavo prisiminimai išblaško tvaikus,
nes ir tu – iš visatos gelmių nusileidus.
O esybė tava – laiko žėrintis aidas.
Tik pasaulis, įspindęs į vidų, blaškus.

Ženk per tiesą, per vieną, ieškoti kitos,
lyg gyvenimas būtų dar neuždarytas.
Auga žiedas tavy – sėkla buvo įkritus.
Pagailėki vienatvės, staiga atrastos.

 

Pasitikėkim

Anapus ir dienų, ir valandų tu stovi
su savo laime ir nelaime pastovia.
Lietus ir lapų šnaresys tebus tvirtovė,
jei nerimas mėgintų brautis į tave.

O kaip laikus būtuosius man prikelti? Burtais?
Ar tu pridėsi man ką prie manos dalios?
Buvau aš daug kam, bet, žinok, ir tau sukurtas.
Tu atplazdi iš mano atminties tylios.

Nėra kelių – tų, iš kurių iškrypt galėtum.
(Ir amžinybė juk be pastovios krypties.)
Žinau aš tokį laiką, nuodėmingai lėtą;
jisai (ir aš) greit prie tavęs jau priartės.

Atsitiktiniai žodžiai prasmę jau prarado.
Kažkas pasibaigė, kažkas tuoj prasidės.
Mes susitiksim tartum po gražaus parado.
Pasitikėkim žodžiais šaukiančios brydės.

 

Ir žodis tavo sprogs

Baimingi iš vaikystės atslenka sapnai.
Ir sąmyšis šviesos danguj ir akyse.
Aš laukiu, kol nubus – gal atsitiktinai –
many pati pradžia – lyg švytinti dvasia.

Aš tūnau savo kiaukute kaip koks vėžlys.
Kažką man sako balsas iš sūdrios blandos.
Vis laukiu, kol naktis arba diena suklys –
tada gal pasičiupsiu šiurkštų „Niekados!“

Nebetikiu aš niekuo – laukiau juk bergždžiai.
Tik jūra šniokščianti pabudo atminty,
many gi pradeda banguoti ataidžiai –
iškyla į paviršių metai pamiršti.

Aš stengiuos prisimint išnykusius balsus.
Brangi diena man kiekviena atsiminta.
Išgairinsiu blausas, nutildysiu gaisus –
ir žodis tavo sprogs – tarytum granata!

 

Mes – siluetai

Erdvė gyvybei tapati, peizažas – žvilgsniui.
Kažkas pasibaigė. Kažkas tuoj prasidės.
O horizontas tylumos jau aiškiai ilgis,
kaip ilgisi dangus nenuoramos kregždės.

Daiktų pavidalai vis tiek save suvoks.
Savus gyvenimus gyvens ugnis ir vėjas.
Gal su savim kalbies, iš namo tu išėjus,
nes žodžiai tvinkčioja virš mano sietuvos.

Dabar mes – siluetai tamsumos fone.
(Po lapais, po tamsiais, sukultas veidrodėlis.)
Kam širdį šitas vakaras nors kiek sugėlė?
Vis tiek mes tikime žara paskutine.

 

Tai todėl

Lyg šauksmai iš namų – mes nuklydom toli,
tik tu savo verpetuos, aš, žinoma, savo.
Tuoj įeisiu į veidrodžių, atgarsių salę –
tu išeisi iš jos ir žvali, ir veržli.

Noriu grįžt į laikus, kai buvai tu viena
ir tareisi su savo šešėliais suglumus.
O kokia staigmena, tų dienų staigmena!
Tu į daržinę iškeitei vizijų rūmus!

O triumfo akimirka! Atpildas bus.
Žengt turiu nors bent vieną negrįžtamą žingsnį.
Tu prie nuogąsčių savo iš lėto palinksi –
ir iš karto nuvys juos paukštukas čiulbus.

Kai mes vėl susitiksim šį vakarą čia,
aš dar nepamiršau, ką sakys tavo veidas.
Bet klausysiuos, regėsiu net ir nemačia,
ką darysi, jei plaukus jau būsi paleidus.

Aš jau nebežinau, ką dariau, ką darau.
Paukščiai čiulbesiu nuobodį ardė ir ardė.
Tik prisimenu, kad pasakiau: „Argi, argi
tavo veidas vėl pumpurus šičia sukraus?“

Aš jaučiau geltoniausiuosius metų laikus;
bet kodėl violetiška čia ir taip žãlia?
Tai todėl, kad tu nenuėjai vėl pro šalį;
kad šis vakaras buvo gaisrus ir tvaskus.

 

Ir stebuklo ieškok

Sklinda sklinda garsai, kristaliniai garsai
iš šalių tolimų, gal iš tų, kur už upės.
Tų garsų klausos paukštis, šalimais nutūpęs.
Ir kvapu šito paukščio tu atsidusai.

O šviesa per kiemus ir per sienas judėjo,
lyg šešėliai per akmenis upės dugne.
Iškeliauti norėtum su pirmutine
žibuokle, kuri eina nueina pavėjui.

Tylomis žmonės sėdi čia vienas prie kito,
tarsi būtų užmūryti jie aklinai.
Už gyvybės liepsnų, už juodų – kas tenai?
Saulė, medžių šakų ir spyglių sudraskyta.

Ko tamsu šviesoje, aikštėse plynose?
Realu, kas yra, o kas bus dar – pradingo.
Tau – laimingos kelionės! Tau – kelio laimingo!
Ir stebuklo ieškok visose spalvose.