Kornelijus Platelis. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 2
Zaratustra tyli
Prabėgo kiek laiko, bet viskas lyg ir taip pat:
mes renkamės tiesą ir atmetame melus.
Ir kimbame vienas kitam į gerkles.
Mūsų mintys geros, žodžiai geri ir darbai,
ar bent jau siekiantys gėrio.
Kai Tavo gyvybės vandenys nugarmėjo
nuo Hukairjos*
kalno ir sudaigino tikėjimus, susipynė
į netvarias religijas su tvariais elementais
ir nusidažė krauju, niekas nepasikeitė.
Vandenys tebegarma, ardo sustingusias formas,
griauna užtvankas – Tu pažįsti jų prigimtį.
Ar ne todėl paguldei pasaulį ant kiekvieno iš mūsų?
Matei, kad galia neišlaiko ir neatlaiko tiesos.
Ar ne šitaip radosi ramesnių oazių,
kur žmonės gyvena saugiau, tyžta, tvirksta,
steigia tvarkas, jas laužo ir miršta sava mirtimi?
Nes mes kaip dvipusės monetos. Ko tikėjaisi?
Kad laikysime skliautą tarsi kokie atlantai,
nebandysime išsisukti mokėdami laikantiems
pinigais, nugvelbtais iš jų? Nenutrūkstanti
naujų pranašų procesija. Erozija ir erezija.
Pustomas smėlis ėda bareljefus
tarsi vanduo. Zaratustra tyli.
Gal manosi viską pasakęs?
2021 06
* Hukairya – Avestoje, zoroastrizmo knygoje, minimas archetipinis Pasaulio kalnas, nuo kurio teka gyvybę teikiančios vaisingumo deivės Ardvisuros Anahitos vandenys, maitinantys visas pasaulio upes (red. past.)
Tariamas
Kai išsitariu, gal jau darausi tariamas?
O gal atvirkščiai – lyriškesnis, tikresnis,
kuriam nebelimpa šis žodis?
O gal manau, kad kaip nors esu tikras?
O tu, skaitove, kai ištari mano
pasiūlytą tekstą, ar čia kas nors tikra randasi?
Lieku tariamai pasigarsinęs ar įgarsintas, oras
balso stygose, mano, ne mano, prasmės
atplyšta nuo tariamų sakinių, nebepaiso
kadaise teiktų jiems reikšmių,
rengia juos klounų kostiumais, išminčių togomis –
kaip kam pasirodo. O tariamas lieka
žvalgytis arenoje tartum prarijęs mietą.
2021 06
Muzikos automatas
Jau ir kompaktiniai diskai stumiami iš apyvokos,
o su jais ir aš. O kaip iškilmingai stovėdavau
baro kampe, koks buvau nepakeičiamas
jaunuoliui arba merginai, kuri už monetą galėjo
apreikšti save baro publikai. Mano grojaraštis
buvo labai įvairus – viskas, ko žmonės klausosi.
O dabar naktimis stengdamasis užmigti
bandau pasileisti kokią tam tinkančią muziką,
bet negaliu. Tarsi būčiau išjungtas iš tinklo
ar diskai many apsinešę dulkėmis bei riebalais,
arba iš viso pašalinti. Tad vartausi
pats vietoj jų nerasdamas tinkamo vaizdo,
kuris atitrauktų sąmonę nuo buvusio baro triukšmo,
tačiau tik tyli naktis aplinkui, be jokių atramų,
kol sapnas ją užneša savo nesąmonėm.
2021 12
Sodo darbai
Geniu krūmus bei vaismedžius
Geniu klaviatūrą barbenęs it gatvės žibinto gaubtą
geniu medžius, pjaustau vyšnių ir obelų šakas,
karpau šakeles, tramdau krūmus.
Man nereikia, kad jie vien tik vėjui šukuotų barzdą,
man reikia vaisių ir sukultūrinto vaizdo.
Vaisiai – maistui mano, paukščių, vabzdžių, kirminų.
Sukultūrintus vaizdinius perkeliu į eilėraščius.
Štai aktinidija. Liaunos ataugos vejasi apie senąsias,
jau sumedėjusias, kaip visa, kas vyksta many.
Nukarpau tik tas, kurios prie manęs kabinėjasi
einant pro šalį. Kas turi vykti viduj, ten tevyksta.
Ūglius jazmino karpau, kad ne per daug jazmino
išplistų sklype ta savo isteriška baltuma,
tuo kvapu isterišku – aš jau ne jo adresatas.
Nuokarpas sukūrenu. Nė nepajėgčiau paaiškinti
savo veiksmų, išvardyti postūmių (jų čia
kur kas daugiau nei pateikiau),
įskaitant genio barbenimą.
2021 08
Sukasu lysvę
Žemės darbų ritualai sunkias į užmarštį.
Sukasu lysvę, taip, kiek panašią į lovą.
Išrenku pikto žolių šaknis, deja, ne visas, suprantama,
perkratau lysvės praeitį it pavydus sutuoktinis,
milžinas, krečiantis lovą. Ji aikčioja smeigiant kastuvą.
Šešėlinė moteris ją sušukuoja drakoniškais grėblio dantim,
savo draugužę, ir beria kažkokią sėklą. Vietoj manęs.
Ritualai sunkias į dirbtinio apvaisinimo reikalus.
Bet sėklos, žinau, sudygs, kad ir ne taip rituališkai.
Žemė atsako kitaip nei vaizduotė, kurioj užmarštis
tūno it šaknys žolių susirangiusi, jai nerūpi
tas gėjų paradas, praslinkęs grėblio dantim,
ritualai jai neaktualūs…
2021 08
Šienauju veją
Darbas darbą veja. Šienauju veją.
Žoliapjove – kuo gi daugiau? Jei be gražmenų,
tiesiog pjaunu žolę, nes šieno nedžiovinu.
Be tų saulučių galvų man veja pagražėja,
jos čia spalvom ir kvapais be vėjo šnarėjo
išduodamos paslaptis mano, dabar lyg Nivea
skutimosi putos ašmenis nukreipinėja
teisinga linkme žemės skruostu švelniu.
Taip diskutuoja dėl skonio atstovas žmonių
rūšies su pienių, saulučių gyvuoju klanu
apie vejos idėją.
2021 11
Krituolių laidojimas
Nežaisk su tuo savo „aš“, – ji sako,
šešėlinė moteris mano, renkančio obuolius
ir pilančio į duobutę, – tai ne įpuvęs vaisius,
o svarbus prigimtinis organas, kad ir menamas,
ir lajoje ne tas menamas Kirmis, o tik maži kirminukai,
jie graužias į obuolius, paukščiai atskrenda jų kapoti,
menamas Kirmis gviešiasi menamo obuolio.
Štai, kuo turi užsiimti, kaipdieve, sukietink
savo minkštimą sodiečio geismu gyventi,
mesk tą duobkasio darbą, duoną pradėk pelnytis
praktinio proto prakaitu, grumkis, kovok už erdvę,
sodininką samdyk – jis geriau
šiuos darbus atliks. Atsakau:
menamo Kirmio jis kalkėmis neužteplios,
menamo obuolio nenusaugos – šoklus jis
kaip teniso kamuoliukas, bauginantis kaip granata.
Čia joks ne žaidimas –
nunešti jį sveiką turiu, kad ir menamą,
iki duobutės.
2021 08
Kasu bulves
Šį kartą šaknelės man. Kasu juodas bulves,
sunkiai įžiūrimas, nesiskiriančias nuo grumstų,
keliu į šviesą kumščius, susigniaužusius po žeme.
Jie atsispindi many it veidrody, kelia juodus
prisiminimų gumbus į sąmonės šviesą, ji priima
juos nevienodai – nužvelgia bukai arba krūpčioja,
nes kai kurie jų dėvi mirusių veidus ir lyg
nori kažką pasakyti. Bet viską ir taip žinau.
Niekas labiau už mane neguos ir nesmerks manęs.
Tos pomirtinės kaukės, tie atspindžiai prisikelia
juodais bulvių kūnais pralaukti šviesos ir oro
laiką vėsioj rūsio prieblandoj, jiems amžinybė
netruks amžinai, o kitiems –
tai jau aš nežinau.
2021 08
Kasu sniegą
Kasu jį nuo kiemo ant daržo. Prakaito daug,
o naudos – kaip iš Sizifo triūso.
Kas tas sniegas? Čia jo yra, čia nėra, čia vėl.
Jis visas many, kitur jo gal net nėra,
to nukastino.
Sako, judėti patartina dėl sveikatos.
Išeinu it berniukas su kastuvu ant peties
prieš besmegenį kolosą, ginkluotas tikėjimu,
kad sniegą turiu nukasti, ir mėtau
baltus luitus į jį, o jis negriūva, tik auga –
ne ta mitologija, ne tas arealas, ne tas
dievas vedžioja kastuvą bei ranką,
ne tas.
2021 11