literatūros žurnalas

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 12

*

 

pagaliau įsitikinau
žemė sukasi
sukasi greitai
ir vis greičiau

nebeišsilaiko
pasodintas medis
ir sodinti
ar visada
dar norisi

ne visada
toj žemės
pusėj
nusileidžia
vaikai

o nusistovėjusius
daiktus
išjudini pats

nuo sukimosi
trūkinėja
meilės
voratinkliai
ir nervų
siūlai

bet ir gražu
esi to
sukučio
ašis

 


*

mano gražuolė
kaimynė
paseno lygiai
per du metu

nekenčiu
nejau taip mane
ir paliksit

kaip dar galiu
ką nors mylėti
kuo pasitikėti

bemat užsitrenkiu
belaikio vienio
burbule

kai manęs
nebebus

pasakykite

 


*

norėčiau
kad nieko
nebūtų nereikalingo

lentelių
ir išėjimo
grafiko

kad šviestų saulė
ir akių saulės
kad niekas nenorėtų
tavęs manęs
pergudrauti
ir mes nebūtume
gudrūs

o mūsų sodnų
ribas atstotų
šešėlių apribai

 


Ką galvoju

reikėtų daugiau
sportuoti
kad taip
nesikauptų
meilės ir atmintys
reikėtų
dažniau
pastovėti
ant galvos
vėjų pagairėje

kad nusivyniotų
nuo kojų
nudrengti keliai
ir aplinkkeliai

tai
lieknas
dabar mano
žvilgsnis

 


*

šitas miestas
tuštėja
gražiai tuštėja

plačiai ir
džiaugsmingai
skleidžiasi liepos

vis išlakesnė
mane pasitinka
šventoji Elena
nuo Katedros

kažkas plėšia
rusišką dainą
plačiai ir džiaugsmingai
kaip stepės

ir nėra čia
jokios prasmės
nei ironijos
gražu ir tiek

prie teatro
kur kabo
afišos

42 proc. lietuvių
nepatenkinti
gyvenimu

nepatenkintų daug
o gyvenimo – ne

likusieji
meta litus
ir šypsosi

 


*

vis aistriau
grimztu į
šiltą vandenį
į sapną
jis jau įgarsintas
spalvotas
veiksmo

veriami
tikrovės vartai
net negirgžteli

o kas toliau

 


Ir vėl vasaros išpardavimas

noriu paliesti
visas
gėlėtas suknias
kodėl aš jų
nevilkėjau
nuo paskutinės
atlaidų dienos

baigėsi turgaus
diena

pro vartus iškrypuoja
senyva moteriškė
su neišparduotom
pintinėm

bet gėlėta suknia
rožėm ir pinavijom

 


*

noriu pavasario
nuplaukit šią
mirties akvarelę
ir nusemkit
Neries vandenį
kuris neša jos
atspindį

gražu tik kas
sprogsta
žalia ir balta
kalasi per asfaltą

kaip laivo smaigalys
į dangų paukščiai
o aš maištaudama
tiktai trukdau

 


*

žmonės
kuriems
tu rūpėjai
niekur
nedingsta

išnyra iš
laiko
miglos
ir sako
labas

tik
stiklo
pertvara
stora
šveisk
nešveitęs
negirdėti

 


*

kai tyliu
užtinku
savo balsą
kažką šaukiant

ropojantį
medžių
kamienais
neršiantį tamsias
paunksmes

ir auga
rūgštūs obuoliukai
gilyn
į buvusią
vasarą

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12 / čia dar rugpjūčio kaitra
per popiečio alsą
užmaršiai sūkuriuodamas
sklendžia platano lapas

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / mano draugė kalbėjo: „manyje per daug meilės ji mane susprogdins“ ji mirė kur dabar jos meilė gal susimetė į tirštas akacijas ar sustingo jos akvarelėj žydrai žalsvoj ir geltonoj kaip lengvai įsidega…