Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 12
*
pagaliau įsitikinau
žemė sukasi
sukasi greitai
ir vis greičiau
nebeišsilaiko
pasodintas medis
ir sodinti
ar visada
dar norisi
ne visada
toj žemės
pusėj
nusileidžia
vaikai
o nusistovėjusius
daiktus
išjudini pats
nuo sukimosi
trūkinėja
meilės
voratinkliai
ir nervų
siūlai
bet ir gražu
esi to
sukučio
ašis
*
mano gražuolė
kaimynė
paseno lygiai
per du metu
nekenčiu
nejau taip mane
ir paliksit
kaip dar galiu
ką nors mylėti
kuo pasitikėti
bemat užsitrenkiu
belaikio vienio
burbule
kai manęs
nebebus
pasakykite
*
norėčiau
kad nieko
nebūtų nereikalingo
lentelių
ir išėjimo
grafiko
kad šviestų saulė
ir akių saulės
kad niekas nenorėtų
tavęs manęs
pergudrauti
ir mes nebūtume
gudrūs
o mūsų sodnų
ribas atstotų
šešėlių apribai
Ką galvoju
reikėtų daugiau
sportuoti
kad taip
nesikauptų
meilės ir atmintys
reikėtų
dažniau
pastovėti
ant galvos
vėjų pagairėje
kad nusivyniotų
nuo kojų
nudrengti keliai
ir aplinkkeliai
tai
lieknas
dabar mano
žvilgsnis
*
šitas miestas
tuštėja
gražiai tuštėja
plačiai ir
džiaugsmingai
skleidžiasi liepos
vis išlakesnė
mane pasitinka
šventoji Elena
nuo Katedros
kažkas plėšia
rusišką dainą
plačiai ir džiaugsmingai
kaip stepės
ir nėra čia
jokios prasmės
nei ironijos
gražu ir tiek
prie teatro
kur kabo
afišos
42 proc. lietuvių
nepatenkinti
gyvenimu
nepatenkintų daug
o gyvenimo – ne
likusieji
meta litus
ir šypsosi
*
vis aistriau
grimztu į
šiltą vandenį
į sapną
jis jau įgarsintas
spalvotas
veiksmo
veriami
tikrovės vartai
net negirgžteli
o kas toliau
Ir vėl vasaros išpardavimas
noriu paliesti
visas
gėlėtas suknias
kodėl aš jų
nevilkėjau
nuo paskutinės
atlaidų dienos
baigėsi turgaus
diena
pro vartus iškrypuoja
senyva moteriškė
su neišparduotom
pintinėm
bet gėlėta suknia
rožėm ir pinavijom
*
noriu pavasario
nuplaukit šią
mirties akvarelę
ir nusemkit
Neries vandenį
kuris neša jos
atspindį
gražu tik kas
sprogsta
žalia ir balta
kalasi per asfaltą
kaip laivo smaigalys
į dangų paukščiai
o aš maištaudama
tiktai trukdau
*
žmonės
kuriems
tu rūpėjai
niekur
nedingsta
išnyra iš
laiko
miglos
ir sako
labas
tik
stiklo
pertvara
stora
šveisk
nešveitęs
negirdėti
*
kai tyliu
užtinku
savo balsą
kažką šaukiant
ropojantį
medžių
kamienais
neršiantį tamsias
paunksmes
ir auga
rūgštūs obuoliukai
gilyn
į buvusią
vasarą