Kornelijus Platelis. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 4
Sėdėtojai
Mėgstu sėdėti po ta obelim,
nors jos vaisiai supūva nė neprinokę.
Kartą vienas jų bumbtelėjo man į viršugalvį.
Ne, jokių dėsnių ar išvadų.
Nusipirkau grandininį pjūklą ir laukiu rudens.
Jos vietoj sodinsiu riešutmedį –
vaisiai jo mažesni, nors jų turbūt nesulauksiu,
kaip ir paunksnės.
Ponia, jūs taip pat mėgot sėdėti po mano plunksna.
Ar atnaujinot savo įrangą?
Ar dar vis tuo pačiu dalgiu?
2018 08
Skalikai ir kiškiai
Mane paleido nuo pavadžio, šokau jo vytis,
buvau greitesnis, bet vos tik
jau, rodėsi, griebsiu tą uodegėlę, kiškis
liuoktelėdavo į šalį, ir kiek sunkesnis kūnas
priversdavo mane padaryti didesnį lanką.
Ir taip, kol tęsėsi laukas. Paskui prasidėjo miškas.
Tad pasidarė sunkiau. Galop jis įnėrė
į tankius brūzgynus, į griovą po jais.
Laksčiau aplink ją ir inkščiau, jo kvapas
varė mane iš proto. Tada supratau,
kad kiškis – tai irgi aš, ar bent mano dalis,
kurią kažkas įsakmiai reikalauja pagauti,
o kas, nežinia – prigimtis, dresūra?
Galvojau: tupėk čia dabar, tarsi tavęs nebūtų,
lindėk brūzgynuose, tavo kvapą pažįsta tik mano šnervės.
Nesirodyk niekam, nes vos tik išlįsi…
Šeimininkas ant žirgo aiškiai manim nepatenkintas,
ar jį valdo taip pat prigimtis, ar dar kas nors,
ką kažkaip kažkodėl vaizduojasi?
Nežinau, kaip jis tvarkos su savo instinktais,
nejusdamas tiek dalykų, kurie akivaizdūs man.
Kai mus aplanko ponia iš miestelio
ir skambina pianinu su taure putojančio gėrimo,
guliu svetainės kampe ir puikiai užuodžiu jos kvapą,
slepiamą po ta smarve, vadinama kvepalais,
ir dar kvapą gretimo dvaro arklininko,
su jais sumišusį, ir net galiu pasakyti,
jog tie kvapai susimaišė maždaug prieš valandą
kažkur netoli brūzgynų, kur slepiasi mano kiškis…
Juntu, kaip jiedu su ponu keičiasi savo kvapais,
išvarę mane į priemenę.
Nežinau, kaip tokie nerangūs vaikosi savo kiškius,
kurie greitesni ir moka geriau slapstytis, neturi kvapo.
Porai brendant lanka pasigrožėti saulėlydžiu,
kuris nors jų liuokteli iš po kojų nugąsdindamas tą ponią
tartum netinkamas žodis, pasiūlymas ar atsisakymas…
Aš net nežinau, kurio jis.
Taip, matau, jie medžioja tuos savo kiškius,
bet nesuprantu, kas verčia juos tai daryti –
instinktai ar įsivaizdavimai, sumišę su nežinojimu?
Tai neskleidžia kvapų, mano pojūčiai ten nesiekia.
2018 07
Katė
Esu pagyvenusi sterilizuota katė, šeimininkui
pasišventusi nuo kačiukystės, bet nereiškiu pretenzijų,
kai grįžta jis iš kažkur, apsisiautęs keistais kvapais,
ir dar ilgai į mane nekreipia dėmesio.
Mėgstu, kai jis atidaro ir uždaro duris,
įpila ėdalo ir paglosto. O vakarais,
kai atsisėda su vyno taure į krėslą,
užšoku ant kelių, mėgaujuosi jo pirštais, murkiu.
Vasarą tam neturiu daug laiko –
noriu būti lauke ir vaizduotis medžioklę.
Ne, nieko rimto negaudau, tik žiogus –
nevalgomi jie, bet šokinėja juokingai.
O tas ežys – išvis kažkokia nesąmonė.
Šeimininko maisto neėdu, bet mes vis tiek artimi,
nepaisant tokių skirtingų mūsų pavidalų.
2018 07
Užburianti fleita
Garsas nutįso it rūko sruogos pro tamsą sapnų
ir slapčia įsirangė į ausų kriaukleles. Pasirodė
keturios alkanos sielos, giliai
susigūžusios savyje. Ir aš jau buvau nudievėjęs,
kaip koks Indras po tūkstančio metų, fleita
it švilpynė nemokšos rankose. Sužmogėjęs faunas,
supančiotas laiko. Mes šokome girios pievelėje,
kol švietė pilnas mėnulis, trise,
nes dvi pasišalino įveiktos žemės traukos,
neradusios dievo, nes čia jau jo nebebuvo,
paskui atsimetė dar viena, parkrito,
užkliuvusi už savęs. Taip jau būna
šiame pasaulyje. Likome dviese, giliai
mėnesiena grimzdo į juodus vyzdžius,
atrodė, mačiau Lakšmės atspindį
tų šulinių gelmėse, ir užsigeidžiau
grįžti į jaukią Arkadijos vasarų užmarštį,
į girios pievelę, kur taika ir darna ištirpdo
mūsų šarvus, nukaltus troškimų ir nusivylimų,
o noras duoti nustelbia troškimą gauti.
Mes šokome svaigiai po visą sustingusį laiką,
kildavome į dausas ir krisdavome į pragarmes,
regėdavau jos akyse besišypsančią deivę,
bet žemiška moteris užverdavo
vokus ir nuleisdavo tankias blakstienų grotas
likdama savyje. Žinojau – turiu sugrįžti
kad ir to šokio žingsniu į Kimerijos rudenį.
2018 09
Regėjimo laukas
Ji grįžo atgal į kiaušinį, kuris jau spėjo
suakmenėti, tapo glotnus it šlifuotas granitas,
ir tik pačiame viršuje trykštantis fontanėlis
tiesiai į tą, apsižergusią smailųjį galą,
išduoda mane – liauną vandens srovelę,
besiplaikstančią it žaltvykslė, plečiančią
keistą regėjimo lauką. Rankos it jūržolės
kyla iš apačios, slydinėja akmens paviršiumi,
tiesias į mus tarytum iš kito pasaulio,
kol įauga į akmenį ir išgaruoja
sudarydamos goreljefą.
Veiduose įsirėžia raukšlės.
Tąsyk į mano, gal keturmečio, laukelį
nepateko sunkvežimis, riedėjęs mūsų gatve,
grįsta apvaliais akmenim, ir partrenkė.
Bet likau tarp jo ratų. Išlindau ir parbėgau namo,
tiesiai link siaubo iškreipto savo močiutės veido.
Jaučiausi pats kaltas staiga išbėgęs į gatvę.
Nežinau, kas valdo tuos mūsų
regėjimų laukelius, kas juos daiktais užpildo,
kas diegia į sąmones grožį
ir kokie dievai mus laiko reginčių pusėje.
Jos net nedrįsdavau geisti.
Galvojau – toks grožis ne man.
Ir štai ji – akmuo,
kaip ir visas prabėgęs laikas.
2018 07
Šioperis
Menu, kaip senelė mokė melstis mane
į šventą Kornelijų, savo globėją,
ir aš jau buvau beveik išmokęs tuos poterius,
bet ji neleisdavo jų pasakyti, nes kai pradėdavau:
„Šventas Kornelijau, šioperi…“
Nesakyk, – subardavo, – „šioperi“!
Kaip – nesakyk? Tai jeigu jis ne šioperis,
kam iš viso jam melstis? Kas jis per vienas,
jei net ne šioperis? Šimtininkas?
Kas tas šimtininkas? Galų gale įpykau
ir papiktžodžiavau prieš Dievą,
ir ji nustojo mokyti tą šėtono išperą. Ir vėliau,
kai tapau Pasaulio Gražuolės šioperiu,
panorau būti bent šimtininkas. Vežiojau
ją aukštyn ar žemyn kintančiomis altitudėmis
ir būčiau tikrai atsiprašęs senelės ir įžeisto Dievo,
bet jos nebebuvo pasaulyje, Dievo nepažinojau. Gražuolė
sakė, kad jai aš panašesnis į liftininką, o Jis
gal net pamiršo šį incidentą. Sugedo stabdžiai,
ribotuvai nesuveikė, nusiritau į vaikystę,
kur šimtininkas su šioperiu vaikšto apsikabinę gražuolę
kiek šlitinėdami, ar tik nebus įkaušę?
2018 10
Dangolaivis
Konstravome tokį dangolaivį,
kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų,
išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą,
tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.
Lyg sudrebėjo žemė, ar kitoks Dievo pirštas
būtų spriegęs į jį. Kabina įkrito
į raketos nešėjos pakopą. Teko ilgai ją krapštyti
iš ten. Kažkokie hindusai, plušėję kartu
(jų vardų neprisimenu), buvo labai geranoriški,
pasiūlė iš to, kas liko, pagaminti vežėčias
(gana abejotinas požiūris į naujas technologijas),
kuriomis nukaktume, sakė, maždaug ten pat.
Tos liekanos mums atrodė
niekam netinkančios, leidom – darykit ką norit,
ir jie padarė jų trejetą net, ir dabar
vaikštom aplink tas vežėčias, įsisprendę į šonus,
žvelgdami lyg į meno kūrinius iš antrinių
žaliavų, naujame kontekste įgavusių kitą prasmę,
ir galvojam – kuriai šiuolaikinio meno galerijai
jas pasiūlius?
2018 10