Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 2
Agnė Alijauskaitė gimė 1992 m. Kaune, baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 2016 m. Vilniaus universitete apsigynė komunikacijos mokslų bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofijos magistrantūroje, bendradarbiauja su kultūros leidiniais. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“, įvairiuose literatūros almanachuose.
Veidrodžių moteris
tu esi paukštis,
besiblaškantis tarp savo
pačios atspindžių,
springstantis puslapiais
tuščiais ir užpildytais,
sukarpytais į snaiges
vasaros vidury,
nes šalta
ir reikia kūrenti
židinį
savo ir kitų knygom
kreivai sėdi, ištiesink
stuburą
pagal veidrodžio kryptį,
visada rodo į šiaurę,
gal kad iš šiaurės
esi
šalta ir apsnigus,
iš sniego esi
mano meilė
irgi iš sniego,
bet vasara dar neištirpdė,
nesušildė
balto jos veido,
vieno iš Vilniaus vaiduoklių,
kartais
pasiklystančių mieste
ir užklumpančių nepažįstamuosius –
vasarą daug turistų
sega spynas ant Užupio
tilto pečių,
sunkina naštą
nepakeliamas meilės
likimas –
užklupti, pančioti, rišti
vaivorykštes ir bažnyčių
kaspinus,
porcelianinių indų šukes
pažymėti
svetimais lūpdažiais,
žemėm iš
margų gėlių vazonėlių –
jie ne mano
augintiniai,
bet globoju, nes tikiu,
kad kada nors
paprašysi
Apie tris žmones
mačiau jį einant gatve
su jauna mergina,
abu gražūs,
turtingi savo meile
ir naujais rūbais
iš neprabangių parduotuvių,
naujais veidais,
kurie nepažįsta
senų draugų, ypač moterų,
tikriausiai nepažintų
ir tavęs
tiesą sakant, ir aš
tavęs nepažįstu,
bet mačiau stovintį Katedroj,
kai mišios ir žmonės
buvo seniausiai praėję
(kai jiedu praėjo gatve),
žiūrėjai tiesiai ramiai
ir be jaudulio,
kaip žmona,
palikta laikinai,
kuriai įjungtas
laukimo režimas,
o gal pati
palikus seniai,
nes lyg namai įsileidžia
šventųjų paveikslai
dulkės nusidažo
paauksuotai pilkai,
apsninga skarą močiutės,
šluojančios jas nuo altoriaus –
niekaip nepridengsi
slaptų minčių,
pokalbių su savim (dažniausiai
apie kitus),
nes lyg dangstytum
savo artimą priešą,
galvą suskausta
pilkai, paauksuotai –
tarytum atšventus
jungtuves ir skyrybas,
viskas artima prieš –
Vaikai mieste
pasiskolinau šitą miestą
iš barokinių žibintų šviesos,
kuri nežada,
neišburia man
jokios revoliucijos,
jokių karo ar taikos
peizažų,
kuriuose istorija
iššiepia savo iltis
arba palaimingai šypsosi –
įsikandu į lūpą,
tyliu
ir galvoju, kuriuos vadovėlius
paaukosiu vaikų namams,
kai skolinsiu jiems
šitą miestą
su betoniniais arkliukais,
kurių net norėdami
nesukandžios,
neiškvies į tarnybą,
į kovą,
kuri būtent kovą
iškvies pavasario dvasią
nemirtingų pakeleivių
krauju
jiems paskolinau
šitą miestą,
šokom kartu iki ryto,
vėliau iki kito ir
susitarėm daugiau
nesusitikti,
bent ne toj pačioj vietoj,
ne ten,
kur veikia laiko kerai
ir patys laikiniausi
konfliktai,
kur nejaukiai prikandę lūpą
man į kaktą
žiūri praalkę vaikai –
niekieno dulkės,
padais prispaudusios lėles,
kad šios nepabėgtų
ieškoti geresnio gyvenimo
ieškoti gyvenimo –