Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis
2015 m. Nr. 12
pagal Gintarą Beresnevičių su Uldžio Bėrzinio, dar Salio Šemerio ir daugelio kitų pastabomis, nuorodomis, inkantacijomis
1. Įrašai
HIMNIŠKASIS
Aumens apiriby delčios nykimas
Deltuvos Nalšios Upytės žemėj
ir dar toliau – lig Švento Petro
Kompostelos Lig Kelno katedros ir Šartrų…
Goeterdaemerung – nuo Nibelungų
ligi Martyno Liuterio kovos su velniu
lig Milošų (dviejų) dievoieškos Regėjimų
ištinkančių pagiriomis Gavelį…
– Tai mylimasai kurs naktim sudyla
Aušrinė rožiapirštė Motina rugių – suaugus varpa
nei ašvienių galvos – Kuršo Jumis
Rupūžės gėlė vėlių suolelio priekojy…
Perkirstas pusiau antai jis slenka Grigo Ratų link…
– Ant Keturvėjai su žaliais žaibais
kutena Kauną – jauną raumeningą
atletą – žaisk krepšiasvydį
su Dariumi vartykis debesuos –
rytoj bus karas!
Maras bus Cenzūra – Giltinė GPUzevičiaus
Abi vali!
Ariogaloj toli kas tenai blizga?
Savickio diplomatiškas cilindras
2. Sąrašai Apyrašai
GILGAMEŠO MIRTIS
Rėžės kiek ilgas Žemė sudrebėjo
nuo Antakalnio lig Šventosios uosto
Lykiai pasliki Kas dabar kalbos mūs
įvykins šimtmečius?
Kas mums beprimins:
išdidi tauta Švintanti?
Duodasi krūvom Trinasi aplink Triznija
kad taip nelaiku ir kad apskritai
lyg tai ir ne mūsiškai:
tempiantis teismams Zonoje zaunų
Nors ir nesakytum: skolos
Spirų pabirai laikraščių miškuos
Bakchui ir kitiem šventiem paaukojimai
Tiki skrodimu Rausias Ir gelmės
neapimdami murdosi pliurpaluos tiesaskaldos
Įkalčiai: skvarbi reginti akis ir tokia erdvė
kad jos neapglėbs trenais neapdrėbs
nė etatinis profesoriškas seilėtekis
Guli – ir išgraužk! Nulaužta giesmė
vos pradėjus tūkstantmetį
EZOPO EPAS
Apivarus paleidęs tariamai
ir dėl akių linksmai pašokinėdamas
devynglavlitui tirštą miglą pučia
Epopus upups – toks dievuks iš užpečkio
Kol apie pirkią gimtą neužginta
ir apie žemę kaip koks petracvirka
ar katarinka šokančių ant rinkos
rūbeliais tautiškais kadrilių liaudišką
Tik ašarėlę brauki ir filmuoki
padekoruotą tokią defloruotą
išsalomėjintą po Kremliaus vėliavom –
o juk mylėjom ją nors to ir gėdijomės
Moralai – romams! Romas – monsinjorams!
Archaika – jinai kaip Nojaus arka
Bet gal geriau tiesmukiška murmelė:
Vo mire Marele – papūsk i rūrele!
DIEVAVARDŽIAI FONOGRAFIKOJ
Nugludinta kaip Kalanavičiaus
padirbtos kriaunos peiliui samojedo
kalba manoji – paribio dukra
Ta čiūto rūto tūtela
tito altra ridėlija rado
bruknelė Daukanto ir tratilas Tarulio
– G – l – ž – m – šamanas meisteris iš Uoliojo Lietuvio ložės
leišių lęšius lasiodamas švepluoja…
Nes pradai jungias – prie sklandžios suokos
ulbėjimo su išmonėm vingriom
pasiusk kaip dera
šleivas šimtametis apkurtęs kušlas švogždantis švotra
Samanės nebgeria centurionas Kornelijus
Blaivus Marčėnas dairos nuobodus: – Jų legionas!
Lobauk! Su mumis gaji negęstanti
vaizdynė žodkelė Sigito įpinta ertmėn Sietyno
Granausko liepa Grainio nekirsta…
DIDYSIS MŪŠIS
– Christ ist erstanden! – gieda riteriai
Rikiuotė jų geležinė o mūsų gretos belinkstančios
Ir giesmių mūs neįrašė mūšio fonografas –
šiurkštūs garsai rėžė klasišką ausį…
Tarsi miško audra juos guldėme –
kamienai lūžo ir virto prie Griunfeldo ir prie Tanenbergo
Ir Dievaitis paskutinįkart pusėj mūsų –
jau pakrikštytų bet dar jam slaptomis aukojančių…
Kad laikai dievų ir bočių mūs baigėsi
nežinojome kraują nuo veidų rankom braukdami
O dabar kur karvaidai tie kur mūs vaidilučiai…
ñ Christ ist erstanden – gieda riteriai
Ir magistras Ulrichas dar negirdi:
grįžta Vytauto kavalerija…
UŽGAVĖNĖS
– Senoliai mano už baltų stalų!
…vikšrinis traktorius mauroja palei Riavą…
Ir aš jau neįžvelgiantis ženklų…
Kaip R. Lankausko Pilkoje Šviesoj – cemento dulkės
iš N. Akmenės… Paskaitų konspektai…
smegenyse tik Mara kaukolinė…
Blukiais kaukėm ožiabarzdom
išverstais kailiniais ir posakiais
daraktorių lazdele baidėme Laiko dvėseną…
– Žuvele ant ledo daužiaus
savimp kelio niekaip nerasdamas…
Tuomkart žiežulos raudonai
nuliežia kryžius nuo kalno…
O Perkūnas siunta danguj
spardydamas kaukaspeniais –
latvių šauliai Kanapinio vietoj apgynė Leniną!
– Iškirtom šventas girias
į upelių bridome vandenis –
Lituanica kaip dvasia tur tuojau nusileisti…
Vietoj jos – tumulais
aumens pariby iš samanų
virsta kaukai ir uniforminiai
paskubom iškepti laumiukai
3. Antrašai
Į ATEITĮ NEŽINOMIEMS DIEVAMS
Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –
Kur vydėjimas Romovės kai sustojai aumens paribyje
nedrįsdama įsišaknyti tapus?
Dievai išeina Pro ausis pro burną
Dausioja įsaulin iš gimdančios tamsos
Iš amžių miško į ekranų dykumas…
ir nebelieka kas namie brandėtų
įrūgtų pirsčiotų pukšėtų pakampėm
Po dubeniu budėtų plaktų vėją
kaip vyturai ant baslio pakarti
ar belstųs Paprūsėn ieškoti runų –
tenai raketodromai su graždankom…
SIELAI PAKLYDĖLEI
Kur tu sielyte patylom išsiruošei
Į kokį animula leidies vieškelį
Ir kur dainelės linksmos dingo vagula?
Ten slibinas Vižūnas apačioje Saugokis!
Ar ne geriau mums baltų namuose
Tuos mistiškuose Virzos Straumenyse
kur dvasios protėvių visuos kampuos?
Ledų diena ir baladojas Juodas blandula!
Tu kaip vėlė poetiškai pašauto
kareivio iš radauskiškos tvirtovės
kuri jokių dievų neradus
nedrįsta grįžt