literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6

Ko gero

 

o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

atrodo – nuodėmingųjų per daug
ir nesvarbu kad vakaras pravirko
ir vasaros kulnai auksiniai mirga –
ak neskubėki – atsisuk – palauk!

jau išskraidino sėkliukes beržai
brūkšnys nutįso po ženklais iš viso
pasigailėjimo prašyt nedrįsiu
nes gailesčio per daug nors per mažai –

 

 

Aplinkui

                           Giedrei K.

 

– tarp tu žavi ir greitai nužydės
radastos žvilgsniai nenudilgys
kol dar kažkas tavy nelaisvės ilgis
kamuokis ilgesingoji kol neskaudės –

– kaip paukštė debesy įsitaisai –
neankšta ten tarp skersvėjų ledinių?
o kas erdvu tu nežinai – gal žino
nužarijavę vakaro gaisai –

– aplinkui – patarėjai ir teisėjai
skaitovai debesylų ir kregždžių
žiedėjai ašaruvių užkerėję
sutilpti ašaroj druskožemiu našiu –

– mes užsispyrusiai gyvi – ir tu
mergaitiškais juokais paguost sumanius
regi kaip skersvėjy sudyla veidas senas
prisipažinimų ir gailesčio metu –

nereikia nieko kas pasikartotų
visur ir niekur užmirštų tamsos šviesa
ir reikia klaust kad nieko nežinotum
arba tylėt kad skleistųsi tiesa –

 

 

Reginutei

 

Gal tai yra visas eilėraštis?
Ten – toli – Rūdšily
kur šlama
juodojo strazdo šaltinis
po mano langu
šešėly riešutmedžio žilo
sėdi apglėbus kelius
į Tave panaši mergaitė
laukianti
iš medžio šerdies
išslystančios sielos –
savo sesers

neapsakomai tyrai žavi
jos tyla
lieta iš sidabro
apvedžiota drungnais
neužmirštuolių žiedais

 

 

Kas yra

 

Palengva rugiagėlių mėlynė
dingsta dengiama tamsos – nėra
nieko tyro lyg vaikystėj – gryno
vien tamsa skledena atvira
nebūčiai – kodėl žvaigždė išdrįso
žvilgtelti lyg kviesdama – nekrisk
prarajon kur puola saulės visos
tu – žmogus todėl maištauti drįsk!

Išgirstas – lyg šnabždesys – adagio
vėjas švendrių tankmėje paklys
paukštis nukrečia rasas nuo medžių
sonata – rasotas šnaresys

Mėnesienos pilnos tavo saujos
nusiprausk – ir tapsi vėl tyra
niekas nieko čia jau neatnaujins
vien suvokti stengsis – kas yra

 

 

Atviresni

 

Pilkų šešėlių nebylystė
mane apsupusi neslėgs
neišsigąsiu nebylės
tylos – nešauksiu kad išdrįsti
pažemint tylą tau reikės

tu nusisukusi juokies
Tegu – į atminties buveinę
ir juoką paslepiu – glūdės
ten viskas kas neturi kainos
neturi vardo pavardės

Ten – paslaptis kuri nušvito
sanskrito atviram asi
be ūkanų sakmės ar mito

tik laikini – atviresni

 

 

Esi ne vienas

 

Tada kai būsi karūnuotas
       nesišypsok – dangus dar juodas
        išgirsk kaip verkia pamesti
       dykumoje – pravirk ir tu
       kol šaukia užmiršto vardu
              šypsotis – per anksti

tada kai karūna pakrypus
       primins kas laikina – dairykis
       kas slepia durklą po skvernu
       kas žibintus jau užgesina
       ir lašina nuodus į vyną
       už nugarų aklų tarnų

ir stos tyla – giedruos ramybė
       įžvelgsi kas tavy dar slypi
       kaip atrama kurios reikės
       pasaulio sukrėtimų dieną
       nepasimesk – esi ne vienas
       kol pats su savimi taries

 

 

Mergaitė miesto sode

 

Kur miesto sodas ošiantis –
       mergaitė smuikas strykas
       suknelės dugnas rožinis
       plaukuos dangaus kasnykas

tvankiam mieste – ne Rojuj
       kris liepžiedžiai menki
       likimą savo groji
       ir už mane verki

į vakarą geltoną
       šešėlis grius – slogu
       skarelė ant betono
       kol kas be pinigų

pakelk akis – aš gyvas
       ir tu – kaip nuostabu
       kodėl graudus motyvas
       lyg slinktum iš kapų?

kur miesto sodas ošiantis
       kančia kur atvira –
       vien dabartis suluošinta
       o ateities – nėra

 

 

Ak ta

 

Sapne eilėraštis man tarė – jeigu nusilenksi
       aš išsiskleisiu lygu pasakų gėlė
       kaip nebylys stypsodamas už slenksčio
       svarsčiau – kieno eilė?

tai tau derėtų pagarbiai dėkoti
       kad ištempiau iš griozdų ir pelų
       neklausdamas – kurių galų
       ten su kitais pratįsojot apduję ir migloti?

gerai – be gailesčio užmirš Tėvynė
       kol rietenos dėl pjedestalų užsitęs
       tai kas kad žvakė dar ne graudulinė
       ir nieks netrukdo kryžmint kvailystes

be priekaištų rypavimų – ak ta
       karta į menestrelių paširdžius įspyrus
       aš nukeliu be girgždesio duris nuo vyrių
       ir atremiu tenai kur be žvaigždžių stakta

 

 

Vaikiškai

 

Tas Gyvenimas
Toji Mirtis –
sutuoktiniai

Neišskiriami
per amžių amžius

Esam
jų meilės
ir neapykantos
liudininkai
Todėl ribotumas –
beribis

Kaip atlygis
už šviesiai graudžią
ištikimybę
abiemus

 

 

Atsiminei

 

Stiklinis skambesys lietaus
       vaikystės sapno ankstų rytą
       vėsa pro langą – ir nušvitus
       diena kuždės kažką skaistaus

Paklusk tai šviesai – ji nuves
       pamilt užburt apglėbt atverti
       atsiminei – ir užsimerkei
       kad neįskaudintum savęs

 

 

Mildutei

 

Karvytės Dievo nuo delnų
       tik krūptels ir nuskris
       iš žalio namo samanų
       pro atviras duris

ir bitės – vysis jas naktis –
       į avilius sugrius
       saulėlydį krepšeliuos tįs
       ir pilstys į korius

tartum vaikystę tu regi
       tartum jaunystė švies
       sapne kur šoks drugiai margi
       iš tos baltos nakties

tik nepašauk minčių liūdnų
       kada užtrenks duris
       kada kažkas tau iš delnų
       tik krūptels ir nuskris

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Robertas Keturakis. Juodkrantės dienoraštis

2012 m. Nr. 8–9 / Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7 / likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12 / Kodėl neužtikau Homero sakinio
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?

Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė

2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…