literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10

Eos

 

Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai.
Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį.
Jai atsiveria jūra.
Nuo aptemusios Istrijos

Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas
Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas.
Graikų duona ir vynas
Miega kūne ir gyslose.

Šitaip traukias mirtis. Artinas gaidgystė
Ir suklūsta kregždė – ten, už takoskyros,
Kur Aigėjas, apviltas
Juodo įtempto audeklo,

Atsigėrė bangų. Šiąnakt tu vienišas.
Į motorą remies, pamario smėlyje
Po dešimtmečių radęs
Savo paliktą pėdsaką.

Viržių guolis, akmuo vietoje priegalvio.
Moters balsas kieme, sklaidantis įmygį.
Kol tavęs čia nebuvo,
Laikas plaukė kitoniškai.

Putos vilgo bures, svilina baltymus.
Atkaklus spindulys perbraukia smilkinį,
Kad rainelėj sustingtų
Debesų geometrija.

 

 

Skrydis

 

Tikratikis meldžiasi prieš įlaipinimą, atkreipęs veidą į ten, kur turėtų būti Kaaba.
Įpusėjus jo ritualui, patraukiu laužtine koridoriaus linija į apšviestą erdvę, kurioje gal dar liko gurkšnis Europos oro.
Ten kitokia, šimtą kartų girdėta litanija – ką reikia daryti, kai leidžiamės jūron ar krinta slėgimas.
Visada šiek tiek nejauku, kol ratai atitrūksta nuo tako, ir uosto pastatas ima mažėti tarytum penalas.
Nors ką gi reiškia mirtis po šitiekos metų, kraštovaizdžių, susitikimų, kai laikas jau išsipildė?

Debesynai viršum dangoraižių įlankos, slegiantis skliautas, lyg Uranas meilės ekstazėj.
Jis apglėbia Gają, pradėdamas Kroną – tą, kuris ryja savuosius vaikus.
O drauge jos įsčiose mezgas kitokios dievybės – Okeanas ir Mnemosinė.
Po sparnais pažįstama žemė, ji priglaudžia keleivį, bet niekad netampa sava.
Baltos lentinės vilos sodų pavėsy tarp greitkelių – nedidukas miestelis, kurio nevadinsi namais.
Paskui estuarijos, archipelagai, aptirpęs Grenlandijos ledas.
Siauraakė miela stiuardesė kiekvienam pageidaujančiam įpila vyno.

 

Esi tarp Cap Farewell ir Hebridų, o gal tarp savojo laiko ašigalių, jo pabaigos ir pradžios.
Pramaišiui susiklosto žemynai, marios, epochos.
Okeano sesers Mnemosinės valdoj, tarytum ekrane ant krėslo atkaltės, gali stebėti tundras ir poliarinius kalnagūbrius, dykas stepes, didžiulių šiaurės upių deltas – oikumeną, kurią istorija skyrė ano meto kartoms.
Gali neskubėdamas peržvelgti buvusius reginius – apkasų grandines, artilerijos sviedinius viršum galvos, užrašus „Jedem das Seine“, betono sienas, anapus kurių nematyti kalėjimų, gatvių, valstybių.
Žmogus nepasirenka laiko ir vietos, bet pasirenka savo likimą.
Per tuos metus tu pasakei jau viską – ar beveik – ką tau pakuždėjo daimonion.
Kalbėjai neaiškiai ir netobulai, bet kaip teisingai pasakė tavo pašnekovas, viskas turi vykti neaiškiai ir netobulai, idant žmogus nepasiduotų išdidumo pagundai.
Nes visa, kas neginčijama ir skaidru, tėra pasaulyje, apie kurį nežinome nieko, išskyrus tai, kad be jo negyvensi.

Škotija, Bergenas. Ką gi, praėjo era.
Kai kurie draugai dar gyvi, bet jų ratas mažėja. Nukaršo merginos, į kurias pažvelgus tau atimdavo amą.
Kitame laiko tarpsnyje – įsauly kaistančios grindys, uogienės stiklainiai verandos lentynose.
Didžiulėj tapytoj lentoj, nelyginant freskoj, moterys vasaros rūbais raško obuolius ir renka juos į pintines.
Dagerotipo ovale senelė, ką tik ištekėjus. Tu dar nežinai, kaip ji mirs, ir to geriau nežinoti.
Nasturtų lysvės, toliau sidabrinė eglė ir sodas, kurio medžius vadinai žvėrių vardais iš Brėmo penktojo tomo.
Jeigu tie medžiai gyvena, tai nebent Platono erdvėj ar Viešpaties sąmonėj.
Aplinkui naujų bendralaikių balsai, kurių iššifruoti jau negali. Prakaituotuos keleivių delnuos mažučiai Babelio bokštai – tų elektroninių burtų taip pat nesuprasi.
Supranti vien tik tai, kad imperijos girgžda ir tautos nemato tautų, o artilerija vėl susiranda sau darbo.
Molinėse gūžtose miega sukilėliai, ir mašinos važiuoja į priemiesčių tamsą. Daugiakalbės minios plūsta sostinių gatvėmis, dažnas jose nesuvokia savosios nelaimės.
Bėglių lavonai Viduržemio valtyse ir sienos, apsaugančios senbuvių laisvę. Jedem das Seine.
Skliautas tarytum Uranas meilės ekstazėj. Gajos įsčiose bręstantis Kronas.

 

Rugpjūčio elegija

Z. B.

 

Kaip tau sekasi, kaip gyveni
mums kol kas nepažįstamoj zonoj?
Užmaršties ir drėgmės kupini,
viršum įlankos plaukia sezonai.

Slidų grindinį slegia šutra,
ir sraigtasparnis tikslina kryptį,
pastebėjęs: kažko nebėra.
Tai beveik negalėjo įvykti.

Apardytų laivų kamšaty
į betoną sugūra verpetai,
ir tuojau įpusės septinti
keistą tuštumą kaupiantys metai.

Ką nugirsiu iš ten, kur tylu,
balkone atsigerdamas vyno
be tavęs – svetimų patalų
nukariautojo, skeptiko, dvynio,

bendrasielio? Bemaž visada
dar neištartą mintį atspėjai.
Nuo dabar tau beliko gamta –
vienas Dievas, kuriuo įtikėjai,

kurs pabuvo saugia slėptuve
nuo mūsiškės beprotės valstybės,
ką godojai labiau nei save –
strazdo įgūdžiai, lūšių gudrybės.

Gal iš tikro esi miglose
ir plėvelėje žvilgančios naftos,
išblaškytuose rašmenyse
prie krantinės, kur stumdosi jachtos,

oro gurkšnyje telpa varpai,
kelio kilpos virš įkalnės brėžias
(ten bičiulis užtrunka trumpai,
nors eikvoja gyvenimą priešas).

Gal iš tikro esi spinduliuos,
ten, kur dugną šlifuoja moliuskas,
aprūdijusiuos Vingio spygliuos
ir molekulėj Kotoro druskos,

čia, kur sklaidos pajūrio garai,
ir smėlyne už tūkstančio varstų.
Tu ir pats pasakytum: „Gerai,
kad gamta išsiverčia be verksmo.“

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…