Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 3
*
Nieko nėra, kas mirtų
Ar būtų mirę. Durpyne
Durpių seniai nėra, o bruknės
Raudonuoja, nors mirk patsai.
Ir tada supranti: po durpynu
Driekias tikrieji miškai.
Tavo kaulai labiau sudūlės
Ten nei čia. Kas naktį
Tu kalbiesi su motina, tėvu.
O sakyk, ar kalbėjais
Taip gyvai su gyvais jais? Niekas
Neišlieka ilgiau negu kraujas.
Kraujo balsas jungia ne žmones.
Šitas ežeras mirtų be šitos
Miško laukymės, o šitas
Vilkas be mano stirnos. Mano, –
Sakau ir žinau, kad tai mano.
*
Akmens ant akmens neliks,
Bet išliks neapykanta. Rožės
Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks
Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim
Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,
Kur nėra jokios meilės nei pykčio.
Neapykanta mintanti meilė tikra
Kaip vanduo. Akmens ant akmens
Neliks, bet šaltinis upe pavirs,
Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra
Mūsų žemėje mūsų, nėra
Jokio pėdsako, kad kada buvom.
Užtat šitos grotos lietaus
Yra amžinos. Amžinos buvo
Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės
Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai
Jose negyvens. Akmens
Neliks ant akmens. Jau neliko.
Akmens ant akmens neliks,
Tačiau kerštas išliks, o ypač
Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.
Rožės pavirs nuodais, o aukso
Žiedas virs kilpa. Bet nieko
Tai nereiškia jau nesantiems.
Buvusiems.
*
Kasdieną būk pasirengęs
Nusikalsti: niekada nežinai,
Ką iškrės tavo mintys, instinktas
Netiesos ir tiesos, negali
Numatyti, kaip elgsis net tavo
Paprasčiausia naminė katė.
Kadaise matei mušamą
Vyrą stoty ir lig šiol negali
Atsipeikėt. O juk užmuštum
Aną mušusį vien todėl,
Kad dabar pats negalėtum sušerti
Net politikui. Netgi tam.
Naktimis gerai įsiklausyki
Į save: kiek pavidalų tavyje
Jau dešimtmečius sėdi tavo
Vienutėse ir konclageriuose.
Niekada nežinai, kada jie
Išsilaisvins ir ims maištauti.
Visada būk pasirengęs
Kautis su savimi ir savo
Angelais ir demonais. Aišku,
Kad pirmiausia su angelais. Nes visi
Nusikaltimai kilo ir kils
Iš padarytų nusikaltimų.
*
Mūsų ateitis vien žolė.
Žolė po daugiaaukščiais, mašinų
Stovėjimo aikštelėm, po avarijų
Ir žmogžudysčių vietom. Bet žolė.
Skirtingo plauko ir skirtingų
Spalvų, tačiau žolė. Ji ateitis.
Civilizacija yra žolė.
Žolė virš mūsų kaulų, kapinynų,
Geležies ir sidabro amžių, šiukšlynų
Vakardienos ir šiandienos, bet žolė –
Skirtingo vaistingumo, nuodingumo
Ir amžinumo. Tačiau ji aiški.
Toks Mandelštamas nesakė „žolė“.
Sakė „žolytė“. Bet Mandelštamo nebuvo.
Jis bus tik tada, kai jį susikursim,
Kai susikursim praeitį, kurios nėra,
Ir joje apsigyvensim. Štai tada
Mus ir užaugs, ir užklos ne žolė, bet žolytė.
*
Šaka, bet lapija neišsprogs.
Ir nieko nebus: nakties nei dienos
Belapėje girioje. Niekada
Toks tuščias ir skambantis dar nebuvau
Bežodėj laukymėje. Pelenai
Užkrinta. Nereiks net barstytis.
Žvėris neiššoks iš alsios
Blausos. Ir paukščiai čiulbės ir ulbės
Tiktai praeities aušroje.
Ir nieko nebus. Ir neteks prasmės
Medžioklė ir peilis. Neteks prasmės
Ir žmogus. Kas jis be medžioklės?
Ėjimas dangun ašmenim
Kalavijo ar peilio. Atgal
Kelio nebuvo, nėra ir nebus.
Medžiai, žolynai ir upės išdžius
Šešėly dangoraižių, ir niekada
Niekam jau neskambės aleliuja.
Šaka neišsprogs, ir stiebai
Neišleis atžalų, ir nieko nebus:
Dievas mirė ir neprisikels,
Žemė mirė ir nebesisuks
Apie saulę ir mus, ir tie mes
Nebegrįšim, nes nėr kur sugrįžti.
*
Ką dar prisiminti galėčiau,
Kas būtų svarbu? Tolimos dainos
Vestuvių, kuriose nedalyvauju, agrastų
Žydėjime, kuriame dalyvauju
Pro langą užuosdamas jį, kelias
Pro langą į kapines. Amžinas.
Svarbiausia – tolimos dainos,
Kurių jau nepakartosi vaikams,
Siūbavimas jų, liūliavimas kaip žydėjimas
Javų ar agrastų. Tai dainų kelias
Į kapines amžinas. Jų nepakartosi
Jokiais eilėraščiais. Jokia mirtim.
Visa kita, ką dar prisimenu,
Pilka ir nuobodu. Taip nuobodu,
Kad iš nuobodžio to galima austi
Moderniausias pynes, gobeleną
Moderniausią, ir niekas nedrįstų
Pavadint mus vaikais nuobodybės.
*
Kokie gražūs paukščiai! Tikriausiai
Tai suopiai, kurių aš nepažįstu.
Koks netikėtas džiaugsmas! Tikriausiai
Tai laimė, kurios taip pat nepažįstu,
Tik žinau, kad ji atsiranda
Visiškai tuščioje erdvėje tarp žmogaus
Ir žmogaus, tarp žmogaus ir paukščio.
Kaip smagu šitaip gyventi: nežinant
Nei paukščių, nei medžių vardų, negalvojant,
Kaip pavadint savo būsenas: skausmas
Dažnai vertingesnis už džiaugsmą, už laimę –
Ilgesys, liūdesys vertingesnis, bet tu
Nežinai viso šito, todėl ir gali
Tart pasauliui: esu tavyje.
Jei ne grotos kalbos, pasakyčiau:
Aš tyliu tuos paukščius, aš tyliu
Šitą tylą, ištirpęs joje, aš neliudiju
Šio pasaulio, savęs nesakau, neišduodu,
Nes nėra ką išduoti. Tie paukščiai plasnoja
Be sparnų ir be garso. Svarbiausia,
Kad visai be vardų, o gyvybės
Turi gal net daugiau, negu tu.
*
A. Verbai
Nieko neprigyvenau. Randą ant šėmo
Dangaus. Dvi raides ant viešųjų
Tualetų durų. Blogiau dar. Nieko
Neprigyvenau, net mirties normalios, be smurto.
Raktas visad po kilimėliu prie durų:
Eikit. Įeikit, neškit iš namų knygas, patalynę.
Nieko nereikia man. Palikit tik viltį,
Kad nieko ir neprigyvensiu. Vaikų nei anūkų.
Viskas baigsis su manimi. Komedijos, dramos
Paprastai turi autorius. Mano Kūrėjas
Taip sumanė, kad aš turiu gimt ir mirti
Už save. Ir neskyrė man jokių lapkričio sodų.
Po manęs liks dykynė: balsas užkimęs
Ir keiksmažodžiai. Ir nežinia dar, kiek amžių
Reiks dykynei tai užsodinti. Nieko o nieko
Neužgyvenau ir nepalikau. Keikitės patys.
Keikitės savo kalba, nes žmonių keiksmažodžiai
Nueina su manimi. Randas ant šėmo
Dangaus jums primins, kad esat tik raidės
Ant durų viešų tualetų. Ir viskas.
Nieko neprigyvenau. Net atminimo.
Net prakeiksmo. Nieko neliko. Draugai
Seniai su manimi. Bent jau priešų
Būčiau turėjęs: ilga atmintis jų, atauganti…