Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 5–6
Herojai
jie ateina šventai tikėdami, kad
yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai
ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai
jie ateina puikiai žinodami, kad
jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai
jie ateina čia tik išklausyti
savo sėkmės istorijų
bet niekas neseka jiems
tų jų sėkmės istorijų
tada jie pamažu ima kažką įtarti
dairosi aplinkui, bando
pažvelgt į akis
spokso į veidrodžius
nutaisinėja skausmingas minas
burba po nosimi – ką gi, visi mes,
galiausiai visi mes tik žmonės
o tada jau numiršta
kai kurie, tiesa, dar suspėja
nustebti – juokinga, galvoja,
taigi nieko taip ir nebuvo visai
juokinga, taip ir nebuvo
ko nugalėti
juokinga, taip ir nebuvo
kam pralaimėti
*
žaidžiau tenisą
su dangiškuoju federeriu
ir man visai gerai sekėsi
net laimėjau keletą setų
žaidžiau ir galvojau: viešpatie
negi niekas nemato kad
aš nieko neišmanau apie tenisą
man net raketės niekas nedavė
aš tik puldinėju ir strykčioju
ir mosikuoju rankomis
aš tik bandau išsisukti
nuo to baisaus daikto
skriejančio man į galvą
Apie garines mašinas
kai žmogus gimsta, jo kūne
būna 75–80 proc. vandens
peržengus 50 metų, kūne
lieka vos 50 proc. vandens
duonos riekėje ir labai sename
žmoguje yra 33 proc. vandens
toliau jau viskas: anei duonos,
anei žmogaus – vien džiūvėsiai
Viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip
yra tokia upė, vardu Upė
šalia upės miestas, vardu Miestas
mieste yra tiltas per upę, vardu Tiltas
už tilto yra gatvė, vardu Gatvė
per tiltą eina žmogus,
vardu Pranas
Kažkas gal ir ne taip, bet viskas gerai
nėra nė vieno prancūzo, kuris manęs nemėgtų
nėra nė vieno vokiečio, kuris manęs nemėgtų
portugalai neturi man jokių priekaištų
japonai neturi man jokių priekaištų
štai matote, koks aš geras žmogus
todėl aš noriu, kad jūs žinotumėt, kas aš toks:
aš esu vardu Pranas, ir aš einu per tiltą
Dar apie Praną
Pranas yra ne šiaip koks
Pranas yra vienintelis
Pranas yra vienintelis
miestelio elektrikas
Pranas yra vienintelis
miestelio metalistas
Pranas yra vienas
iš dviejų miestelio poetų
(antroji buvusi lietuvių kalbos
mokytoja, dabar pensijoje)
Pranas yra vienintelis, parašęs
eil. knygą „Lenciūgas ir dratas“
ir tai jis, tai jis dabar
eina per tiltą
Jūros šventė. Dvyliktoji diena
tuščia
vien kirai,
lesantys vėmalus
Rūkas. Procesija
išeiviai, ateiviai, praeiviai
kreivės, kareiviai, jūreiviai
buksyrai, fakyrai, punktyrai
moterys, kūdikiai, vyrai
rodyklės ir orientyrai
ėjo, nuėjo su vėju
buvo, subuvo, praėjo
tyliai bežiūrint šlavėjui
rymančiam ant savo šluotos
paskutinis štai plaukia luotas
jame lėtas skylėtas skeletas
jame senas bepročio chalatas
jame senas charono chitonas
*
štai ir parašiau
dar vieną eilėraštį
dar vienu eilėraščiu
bus pasauly daugiau
einu dabar Manto gatve
Manto gatvė ilga, gal imsiu
ir sutiksiu netyčia ką nors.
[ _ _ _ _ ]
Stasiui Jonauskui
Lazda yra geras daiktas.
Ja galima pasiremti
arba nusimušti bananą.
Lazda turi du galus.
Iš kurios pusės bežiūrėtum,
aiškiausiai matyti – galas.
Jei lėtai slinksi žvilgsniu per lazdą,
pamatysi, kaip galas artėja.
Jei greitai – pamatysi, kuo
galas baigiasi.
Yra lazda, o už lazdos yra visa kita:
tai, kas nėra lazda.
Visa kita visai nesirūpina,
yra ta lazda ar nėra.
Kas yra? Vis dar
galų nesuvedi?
Tai taip ir spoksosi dabar,
kluika tu vienas?
Va tuoj gausi lazda per dantis,
ir visi durnumai praeis.
Po skaitymų
atsistojo, oriai pakosčiojo
ir klausia –
ką autorius norėjo tuo pasakyti
visa, ką norėjo pasakyti,
autorius ką tik pasakė
tu, glušas subingalvi!