Julius Keleras. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 11
kregždutės
…tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas –
laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų,
neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs
drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant
apie kregždutes, kurios (tik jis to dar nežino)
ir yra vienintelės šito žemyno gyventojos…
nepažįstu tavęs dar
nepažįstu tavęs dar, tiesiog nepažįstu –
nežinau, kur slepi savo plaukus,
kaip svajoji prieš miegą,
kaip žiūri pro langą – ten šmėkšteli
senas, pasviręs balandis, nežinantis
savo gimtadienio nei tavo vardo –
tik – nebalandiškas tavo akis,
tik akis
irgi nematoma
tavo nematomos strazdanos,
blakstienos, oda, viskas
nematoma, plaukų milimetrai,
jie nematomi irgi, niekas
negali matyti tavęs, mylimoji,
tik aš, kai sėdi kelius apkabinus
ir mėgini ištarti mane, ištarti
taip tyliai, jog tai irgi
yra nematoma
gretimam kambary
tu sėdi šalia gretimam kambary –
nepermatoma, besišypsanti – mano
tiek, kad labiau negalėtum ir būti –
tik kur tasai kambarys, kur tos dvi
rankų alpstančios krūtys, kur šnabždesiai
tie į ausį – nekirptų avių prigludimai,
kur šilta nugara, kurioje taip noris
nupiešti nirštančią lapkričio jūrą, mieloji
mėlynas drugelis
mėlynas drugelis nemato atverto lango –
išpieštas ant tavo kojos jis skrenda
artyn, kur diena iš dienos blykšta jis
kaip ant popieriaus laiškui lietas rašalas,
tiškęs ant rankogalio balto šaltame kambary,
ir jau per vėlu tau padėt,
o gal jam, nežinau,
bet tikrai niekas čia nebekaltas
mūsų vieninteliam
noriu likti su sfinksais, su tais, kuriuos
vaizduotė lipdo iš prakaito tavo,
iš drėgnų žemumų, kur derėjo
vanilė ir cinamonas, iš valčių, iš upių
žiotyse išplukdomų sielių, iš ryšulių ir dėžių,
kurie liko tam Kruzui, mūsų vieninteliam
mėnulis, netyčia nusipiešiau
apskritimas pilnas tavęs, tavo jūrų ir upių, tavo kelionių
per nesibaigiančias įlankas, per miglotus ateities slėnius
kur nėra, nebus jokios švintančios saulės zigzagų
kur nėra skalbinių, užrakintuos kiemuos plevėsuojančių,
spindaus rezginio, braižančio langus, manęs, skaitančio
Dantę, nieko nėra arba tai, kas yra, neturi jau vardo
tavo vardas
vardas aptiktas knygoje be viršelių,
vardas pilnas tamsos, prisigėręs
vasaros tvenkinių Užupy, vardas
neatrakinamas, neatsirakinantis,
paslėptas tankmėje, kur proskynose
paparčiai dar mena mudviejų kvapą,
vardas, kuriam ištarti nereikia burnos
nei lūpų, vardas – lengvesnis
už laumžirgį, vardas – alyvinis,
ką tik nuskintas, iškritęs iš rankos
daugiau nieko apie jį pasakyt
negaliu
dar nespėjo iškristi sniegas
mintyse žydrai išdažau tavo vokus, pavargusius laukti ryto,
laukti Kalėdų, kitų nesibaigiančių metų, po kurių,
greičiausiai, vėl eis žiema, kitos žiẽmos visuos
nelankytuos skveruos, kur nepasiekė pirštai
tavo plaukų, kur tuomet dar nespėjo iškristi sniegas
bet jau auštančiam parke
…kita hemisfera, kur tik tu ir tik aš, kur kitas dangus,
atvirkščiai parašytas kitiems, ten, kur aš matomas
tik per tave ir lygiai taip atvirkščiai: tu švieti per mane
ten, kur yra tik dangus – jokio pragaro anei skaistyklų,
net tuomet, jei per klaidą nubustum be rūbų
tamsiam, bet jau auštančiam parke…
prie nepažįstamosios kapo. Rasos
aš sakau – tu nesi tobula, kol sapnuoji
erškėtį, kol sapnuoja susmegusi kaukolė
žemėj tave ir kai aš ateinu pagailėti,
tu sakai – aš esu tobula, nes
sapnuoju susmegusį žemėj erškėtį
vasaris. Kopos Nidoje
žiūriu į užšalusius stagarus, matau, kaip keičiasi vėjas,
kaip artėja šviesa, užlieja – ir sniegas netenka vietos
kaip daiktas, kurį paliko, pamiršo už durų kaip laišką,
kurio adresatas gal mirė, nors niekas tuo tarpu neaišku –
kas tu esi, kas iš tikro – kai staiga pasikeičia vėjas
ir stagaras mirksniui suspėja atsitiest lyg nebūtų iš stiklo
lopšinė neužmiegančiam vaikui
kažkur spurda žuvis, nes jos nepasiekia
žvaigždynai, žiūrėk, ir kita – ten žvynas
su žvynu lėtai susiliečia, o vyrai, seniai
nesiskutę, tuo tarpu ištraukia tinklus
ir iššoka begėdė undinė, kurios vėliau,
kai užaugsi, niekur – net atminty, nebebus
likęs žiemojančioj jūroj
štai toks ir esi – geltonijančių kandžių spalvos,
mėlynijantis, juostantis, brėkštantis,
klausantis vėjo krypties, pasiduodantis
apmaudui, įniršiui, įtūžiui, vis siūruojantis
ledėjančiom jūržolėm – tarsi vándens šie
su tavim jau būtų suaugę, vienišas plūdure,
likęs žiemojančioj jūroj
ieškok
debesų sklastymuos įstrigo mažytė kregždė,
ieškok jos, ieškok, nors praeitų ir šviesmečiai,
dulkėse dingtų visi šio pasaulio daiktai,
ieškok jos, ieškok, nors ir patirtumei,
ką reiškia numirti ir vėl atsibusti,
gulint ant smėlio ir stebint tuos debesis,
kur drąsiai vėl nardo kregždė – ieškok gi
liepos pradžia
žuvėdrų chaosas mažytė sala vidury vandenų
apsispręsk aplinkybės palankios tau tapti
žuvėdra prieštarauji tau reiks tau norėsis
pakilimo takų tu taip staigiai kaip kvaiša
į orą nenori o gaila juk jau lietpaltis plaikstos
vėjas kyla nelyja nelyja dar ne bet antai kaip
tas pustuštis parkas sulaikęs kvėpavimą stebi
mus tik iš tolo dar tik liepos pradžia o neleidžia
tau kilt kažkodėl tos dvi jeigu galvą pakeltum
skliauto viduriu nežinia kur link svirduliuojančios
žvaigždės
šerdelė
šratinuko šerdelė, pablukus, mėlyna, neperskaitoma,
niekam nereikalinga, užkritus po fotelio ranktūriu,
sofa, po etažere,
po ežerais, kirų lizdais, kurių nematė nieks iš gyvųjų
šerdelė tai tu – po savaičių, mėnesių, metų
taburetė
maža, neišvaizdi –
parsinešiau ją iš kiemo –
baltą, suskilusią, be kojelės
– o, kiek žaizdų! –
pasakė užėjęs bičiulis
taip, turėjo daug iškentėti,
nespėjo netgi užaugti –
taip ir liko vaiku –
atstumtu, nereikalingu,
besikrapštančiu nosį
mėnesiena. ant stalo
sidabrinė česnako galva
atmuša šviesą ir kalba,
ir kalba, ir kalba –
kam?
man, tikriausiai,
nes šįryt taip
skaudžiai tamsu
eilėraštis apie meilę
– noriu tau paskaityt eilėraštį
– skutu žuvį dabar