literatūros žurnalas

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 12

Neturėti pasirinkimo

Gelia kelią, kuriuo turėjai eiti, ir gelia kelią, kuriuo visai
neseniai išlydėjai juos, savo vaikystės vyrus ir moteris.
Gelia, kai supratai, kad jie amžina ir nekintanti tavo dalis.
Nieko neužgyveni čia, išskyrus tai, ką atsineši, išskyru
vaizdą pirmam realybės veidrody, į kurį žvelgia nekalto
kūdikio akys, – jos viską priima amžinam saugojimui.
Gelia dangų, kurį tada supai ant rankų, šokinėdama
nupjautoje pievoje tarp kupetų, baisiai gelia suluošintą
dangų, kur tebesiautėja sudraskytas vėjas, žūtbūtinai
siautėja, iš įniršio, kad nebegali būti kitoks.
Gelia siautėjantį, sudraskytą, suplėšytą jausmų vėją, kuris
pavojingas kaip iš skausmo nebepastovintis vyriškis – kančios
spiritas jį pakelia ir neša ir turi arba atsiduoti jam ir tapti
įnagiu skausmo sparnams arba griūti visu ūgiu ir likti tik
kūnu, ir jis daužo tavim pasaulį, griauna, verčia, žaloja
– tavim…
Gelia kenčiantį vėją…

Gelia meilę.
Gelia tolimą moterį.

Siluetą, kurs linguoja ir supasi atmintyje.
Gelia jos tamsiai mėlyną suknelę, šviesiai pilkais
pasiuvinėjimais ties krūtine, jos cheminio sušukavimo
bangą virš kaktos, virš tamsiai mėlynų, didelių akių, kurios
amžinai žvelgia iš motinos jaunystės nuotraukos tarsi nieko
nesuprantančios apie realybę, ir viskas, kas patenka į tuos
akių ežerus, šulinius, vandenynus, nuskęsta nepalikdamas
jokio pėdsako.
Taip tik atrodo…
Amžinos ašaros rieda jaunos moters veidu ir tau gelia, gelia,
gelia nemoteriškai sunki jos vergovė laimės troškimui.

Tebegelia vaikystės vieškelį – nenugalėtą nuotolį – tarp tuopų
ir beržų, niekaip nepajėgi jo nueiti.
Tebeeini, tebeeini, basomis kojomis, pirmomis laivutėmis,
guminiais kolchozo batais, baltais čekiškais žieminukais,
kuriuos nupirko, kad daugiau nebesirgtum sąnariais nuo
peršalimo ir nebegulėtum ligoninėse.

Gelia bučinį ugnyje išdegintų lūpų, gelia dėl to, kad
neatsimeni, kada buvo pirmasis bučinys, atsitokėjai, tik
kai lūpos buvo nudegintos, ir norėjai degti daugiau, ilgiau,
amžinai, bet nebebuvo ugnies.
Likai ant vieškelio, o ugnis pakilo į orą ir dega toliau be
tavęs, kad išmoktum pavirsti ugnim – dangaus elektra ir su
ja susijungti.

Nebereikia, nereikia nereikia, nebereikia – pakanka
tos tolimos, tos šaltos kalėdinės ledo žvaigždės. Pakanka
gėlos, kurios per daug, tiek daug, kad apsigyveni joje ir
nebejauti nieko, kas ne tavo, kas ne tavo, kas ne tavo, kas tau
nepriklauso, ko nematei, prie ko neprisilietei –
jokių naujų horizontų, jokių naujovių, jokių atradimų
daugiau, – viskas neišrėktoje gėloje, uždusintoje raudoje
ir slegia kaip mirtina neišpažinta nuodėmė, – ten visas
pasaulis, amžinybė, gyvenimas ir deginantis tobulybės
troškimas, kurį įkvėpei pirmąją šito pasaulio akimirką,
dovanojusią tau gyvenimą – ne kaip baltą puslapį, o iš
karto – su kankinančios meilės piktografais, neištrinamais, o
vis ryškėjančiais…
Kiek daug duota! Koks sakralus skausmas, kai žmogus
sutampa su jį apsivijusiu gyvenimu, kai nebetrokšta
išsivaduoti iš jo… Beveik savęs paaukojimo apeigos.
Kiek daug skausmo tam vėjui, kuris turės kada nors išplėšti
tave, kaip klykiantį vaiką, iš tos realybės, arba išsiplėšti
pats… Liksi tada mumija – balta gyvenimo mumija – ir
tarnausi tada, galėsi tarnauti, nes viesulas nebenešios, būsi
stabili, žinosi tyliai, tas mažasis ego bus sutramdytas, o
didysis Ego yra kilnus.

Todėl – nerk greičiau, – rizikuok.
Į gylį, paskui – pačiam dugne – į šoną. Žemiau paviršinės
srovės. Tada – į viršų,
kol nepagriebė slenkantis smėlis, – stratosfera tau atvira, o
toliau – jokių muitinių.

Skubėk, –
ta aštri, ta praradimo baimės perpildyta aistra, kuri cypia,
inkščia, raitosi čaižoma baimės botagais ir vis tiek – neleidžia
neleidžia neleidžia kūnui kitame kūne pasijusti kaip
namuose – užtvindo kaip kraujo upė. Ir tavęs neapsaugos
niekas. Atmink – dvi aistros, kurios sulydo sielas, niekada
nesulydys dviejų kūnų, – niekada niekada, niekada – ir junti
savęs išdavystę, apgaulę – aistra tau pasiūlė surogatą…
Pasislėpti ir išsaugoti save ramybei, harmoningam
pasauliui – nebėra kur.

Taip gelia prieš anihiliaciją.

Pasiryžk ir nuspręsk pati. Kol sprendimo teisė neatimta.
Nerk. Ateisi krantu kaip keleivė iš tolo ir tave pamatys kas
nors, bet savęs nepažinsi. Šis pasaulis bus kitas, o tu – tik
procesas…
Todėl nebereikia beprasmių kautynių su aklomis ir
galingomis realybės dvasiomis.
Ateina laikas, kai supranti, kas esi –
lapas su įspaustais buvusio pasaulio ženklais – pirmos
akimirkos įrašas, pirmo įkvėpimo oras. Pirmas verksmo
garsas – kaip baisu! Kokie evoliucijos klodai slepias ketvirty
garso, atodūsy, maldoje…
Ir nebegali verkti be priežasties arba jos nesuvokdamas, –
kaip siaubinga, kaip gelia, kad nebegali verkti taip, o kitaip –
nebėra preteksto, nebent trauktų be anestezijos dantį
ar pjautų apendiksą…

Nebereikia…
Vieni gyvena geliantys, kiti – užstalėje su vienatve, žaidžia su
aplaistyto stalo kometomis, kiti su milteliais po liežuviu ar
šnervėje, kiti
įsprausti į materijos trinkas, parklupdyti, – brangaus metalo
grandinėmis pritraukti jų sprandai prie tarpkojų, jie klūpo,
iškėlę prirakintas rankas, tarytum keistai nukryžiuoti ant
auksinio kryžiaus, juos neša
klūpančius, surakintus, įkalintus mersedesų stelažai į
ešafotą, kur nukris
gyvybė į banko seifą, koduotą konteinerį arba į pragarmę,
kurioje pinigai nebeturi galios, kur auksas – tik iki slenksčio.
Visi jie pralošia, prasilošia, tampa priklausomi, reabilitacijos
nėra ir nebus.

Atgniaužk savo ranką, mano broli žmogau, mano seserie
moterie.
Išmeski geležtę, nušluostyki kraują – nebesižalok visokiais
tatu, tegul gelia –
gelia iki…
Iki anihiliacijos. Tai įvyks, kai nersi į šoną, bet nieks nežinos,
į kurį, nei – kada.

Ir nepateksi į suplėšyto vėjo sparnų gniaužtes, ir jis
nebesiaus, iš gailesčio nebedraskys tavęs – išnyksi balta, kaip
perkaitus geležis iš nuosavo skausmo, – subyrėsi kaip smėlio
laikrodis, sutekėsi į vienintelį atomą, po kurio – niekas tavęs
neberas čia, tu būsi tenai, kur galaktikų kolbose Viešpaties
chemija kuria ir perkuria sakraliais dėsningumais, ir kažkas
tavyje atsimins, kokį skausmingą sapnavai sapną:

gelia kelią, dangų, tolimą moterį, kuri –
tavo motina. Kuria tu esi labiau nei savim, – neturi pasirinkimo – kartoji ją ir
kartoji, ir kartosi, ir visos kartosime pirmąją ir niekada
pasirinkimo nebus. Gels gels ir gels pati kančios pašaukimo
esmė, kurią turi išgelti, kad negeltų jiems ir jie turėtų
pasirinkimą, neribojami deginančio skausmo liepsnos
liežuvių.

Gelia, kai protas ieško atsakymo – kodėl, ir suvokia, kad
niekada nebus kitaip ir
niekada nebus atsakymo. Tiesiog – gelia, nes turi išgelti
viskas, kas sukelia kančią, kad
jų sielos laisvėtų, – sielos, kurios niekada negalės pasiskųsti,
jog gelia, jeigu negels tau.

Taip gelia prieš anihiliaciją.

 


Mažos jau motinos

Maža jau motina, susirišusi savo vaistus į ryšulėlį…
Ruošiasi kažkur iškeliauti, – o kokia lengva, kaip tokia lengva
atsilaikys prieš užmaršties vėją, škvalą,
karmos galybę…
Nedidelė ir tu, kai lūpose dūzgė eilėraščiai, kaip
kolibriai vėlyvuose jurginuose, ar kai
šokai tuščiam kambary, prie krūtinės priglaudus suknelę su
pakaba, kai
žvelgdama į mirksinčią šviesą pro
aprūkusį žibalinės lempos stiklą regėjai
kandeliabrus, sietynus, sales, kur
tavo kojos mokėjo visus įmantrius žingsnius, kur
mėlyni paukščiai lesė suknios blizgėjimą nuo alyvinio sniego,
o juodi paukščiai rinko snapais auksinius dangaus kūnus,
kad pilnatvei, kai ji atkeliaus, neliktų nė vieno…

Kokia dar kūdikis tavo duktė, kuri
viską daro rimtai. Tarsi nesuprastų, kad visa – tik
trumpas žaidimas, kur žmonės žaidžia amžiną meilę, kur
pagalba vadinasi humanitarine, kur
ištikimybė niekada nenorėtų vadintis partneryste, o laisvė
sutaptų su ištikimybe.

Norime būti ištikimos ir plauti kojas ištikimiems, bet jie
dingsta rūke, – jie
niekam nieko nesakę išjoja auštant į medžioklę…
Bet medžioklė vadinasi karu, karas amžinai repetuojamas 
posėdžių salėse…
Kasdien sutinkame daugybę nušautų, – jie juda pro šalį
nebegalėdami atsikelti…
Norime nešioti ant rankų motinas, kai jos tampa lengvos ir
virsta dukterimis, bet
yra slaugos namai ir ten jos gyvena,
priglaudusios prie širdies šiugždančius ryšulėlius su
vaistais, senutėlius rankinukus su rožiniu ir pora nuotraukų,
kalbasi
su kitomis lengvomis motinomis, negirdėdamos, ką kuri sako,
jų galvose švilpia bekūnė ateitis, kuri
baisiau nei žemės gravitacija traukia jas drauge su mūsų
vardais – jie
vieninteliai vingiai, išlikę smegenų pusrutuliuose,
neištrinamai įrašyti, ir tai
vienintelis dalykas, už ko
jos įsitvers ir laikysis, garmėdamos laiko tuneliu, kai
ateitis nematomai trauks, o praeitis nepaleis…
Mes kada nors būsime jų praeitis, jos visada bus pirma mūsų –
sudraskytos kankintojų dėsnių,
pareigų išsukinėtomis rankomis,
gimdymų išardytais dubenimis,
neišreikšto sopulio ragotinių subadytomis širdimis…
Amžinybės kankinimų ratas vėl suksis ir mes
nežinia ar kur nors beatrasim, kada nors bepavysime, ar
atpažinsime motinų veidus inkarnacijų internatuose, kur
susitiksime, atrodo,
atsitiktinai…

 


Ką su mumis padaro vienatvė

Oi, esi nenuspėjamas – atidaryk širdies dureles…
O, nenuspėjamas, neįtikimas ir neįtikinantis –
netinkamas ir netikintis – oi, atidaryk žodžių dėžutę…
Kalbėk, kalbėk akmenukais – rožiniu kvarcu, ametistu,
stebuklingo mėlynumo safyrais, smaragdais, rubinais ir
perlais…

Akmenukai – laukiniai. Tavo žodžių akmenys neprijaukinti, nešlifuoti, be aptaisų…
Jų šviesa ir spindėjimas – viduje, už tylėjimo mantijos. Jų vertės niekas nežino.
Perleidžiu juos per širdį ir pasiimu vien šaltą perlo spindėjimą –
laukimą prie Užupio Angelo, keletą žingsnių drauge, pro akinius
numestą žvilgsnį – tokį taiklų, taip garsiai kalbantį, tokį tikintį ir patikimą,
tokį nedrąsiai pasitikintį, tokį įtikinamą – šios valandos švelnumas brangus tau.

Ruduo… Medžių rūdys ir varnos retose šakose.
Benamis praeina pro šalį, kažkokia mergiotė susigūžusi ant suolelio…
Imbiero arbata, variklio dūzgimas…
Susitinka dvi rankos, švelnūs pirštai, blyksteli ametistas,
rožinis kvarcas parodo savo sielą ir safyras primena širdies gelmę,
kuri trokšta pasirodyti, bet – sunku…

Vidmantė Jasukaitytė. Ciklas. Eilėraštis

2018 m. Nr. 8–9 / Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu, Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu. Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra. Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8–9 / Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

Vidmantė Jasukaitytė. Laisvė, kaip Afrikos paprika

2015 m. Nr. 3 / Šiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame.