Mykolas Karčiauskas. Iš „Geomitologinio žemėlapio“
2014 m. Nr. 3
Parlėvenai
*
ką jūs sukūrėt negimdę negimę
skandenę lėvenio dugno danguj
upes ir ežerus
skalių kalnas skalioja
plačiai ir giliai
suskalojusios šaknys
apsiverkę šaltiniais
prakiurusios žemės paviekės iškrenta
į šiaurės atvaizdą
mitai apie rojų
ir pragarą
čiužteli mūšos atodanga
atsiveria karstai karstuose
arčiau vis
arčiau prie manęs žvilga leduos
tirpstančiuos žemės viduriuos
spindkarklių lapų lediniam karste
įšalęs šlamesys
nervais pasklinda
kaip jaunas vynas mėnulio šviesa
čiulkena per akmenis prie perkūno
nudževinto medžio
dar nebuvo lėvens
tik parlėvenai augo aukštumėlėse
šildėsi tirpsmo vanduo
jau meldžiaus
maldavau čiužavau su nendrėm
nuplauk mano nuodėmes
ne vien tiktai veidą
*
žinau kaip prasideda vasara
vakaras liejasi blyški mėnesiena nulaido
rupūžės karves
gryčios prie vieškelio
kaip sunkios žąsys sutūpę
laikas nuo laiko
laikas nuo laiko rišti rugius laitą pašluot
išklot ajerais mylėti vilkdalgiais žydinčias
moteris
kaip vyges iškloti sapnus jų
atsispaudžia moly ugniavandenės
lelijos inkliuzams išsiskleidžia
žiedai kaip ledo graviūros panuovaliuos
užsiveria lelijos
priima sėklas kaip įsčios
dabar jau rūpestis vienas gimdyt
ir žydėti
žydėt ir žudyti ateina
laisvės sesuo neapykanta
lesinėja rožių žiedlapius
žebelioja žodžudžiai
palinksta smilgos
nuo lietaus
linksta į rudenį
linksta pašaliai
nuo išskrendančių paukščių į pietus
pro stebeikėlius
tu jau su jais nepabėgsi
esi pažadėtas molžemiui
pradėtas jo
grumstuose kančiai
tau lygūs laukai
atadainuoja
kalasi krūtys rugiais ir miežiais
dabar tik stovėk ir klausykis
lapais apvynių
parodyk be žodžių tikėjimą
įskiepiai bus
nuodėmių atleidimas
mąstyk išpažindamas
tiesą lai sprogsta žiedai tavo sodai eina tave
lenkdami
vienodai sunku pakelt ir prikelti meilę
kol meldiesi
tirpsmo vanduo
padeda
šulnį iškasti paukščiai atneša duonos
apvaisintas vėjas iš geomitologinių šnervių
sūpuoja molžemį ir vandenį rieškutėse
tikėjimo mėnesienoj kedenamos šakos
linkčioja kas vaikšto po aslą dar neatėjęs
taip kaip plazda širdis dar negimus
kvapsi krisluoja dangūs peisais palaidais
lietus kaip moteris priima viską
stojasi į akis
įdrimba į širdį
išplaukėja prausias prieš pirmą
gegutės kukavimą
teka saulelė
į vainikėlį
*
atneša pirštai palaimą dabar išskaitys jie
kas parašyta vienatvėj
apvynioja siūlą
tris kartus apie galvą
šešis apie kojas
ir juosmenį paspjaudo nuėmus pro šakumą
sudegina plašina dūmus vėjas apsuka
apie blauzdas
gildina širdį
veriančiai klykia aukojasi žodis
jau gyvas kryžmėje akmenys leidžia šaknis
gysločių lūpose virpa einančių pėdos
mirgena marškinių pašukinių pridurkai
diminis užaudimas žičkų ant rankogalių
nosinės puoštos skaistgijų kuteliais
sulankstytos po maldaknygėm
*
bet tai tik pradžia
vėl ateina ledynmetis
iš ledynmečių mūsų be pabaigos
eina kaip saulė nakčia iš romos griuvėsių
sibiro požemiuos atsiliepia senieji dievai
ištremti
požemio upėse gargalioja vandenys
plukdo garsus iš lietuvos į lietuvą pro lietuvą
tolsta pro tolminkiemį putuojantį ugnim
dreba karpatai po kvartero nuogulom virpanti
žvakės šviesa
atsižadėję klaupiasi gyvuliai
prie vandens
džesija lietus
nuplauna nuodėmes
ne vien tiktai veidą lange
*
gyvuliniuos vagonuos
šauksmai į dangų
kurio jau nėra
pro langus mirgena pakelės
tarytum karklai atsimušę vandeny
naujagimių balsai
paskaityti tarp šventųjų
po pabėgiais nagais prakalvota žemė
prakasta
kamašėliais rudais
mergaitė gėles
procesijoj barsčiusi po viešpaties kojomis
prie klykiančios motinos
vandenys jau nuėjo
sėdėdama ant maišų
su duona ir fotografijom
mataškuoja kojelėm čiulpauna dantis prarėkdama
geležies bildėjimą
per džiaugsmelį kalbėjau
sau dienelėm grožėjaus
senelis lyg iš kantičkos
ramina visus
dievulis neužmaršus
kiekvieną žino pasotint
ale su pilnom saujom
mus vis šert nežadėjo
iš atminties ant medžio abišalės
kaip ant abišalos duonos piešia tėviškę savo
jeniselis piešia pyvesą mielą piešia tolstantį
motinos veidą eilėraščiais nori išgiedoti jos meilę
sibiro dykvietėj išgiedoti nakčia kurs kentėjai
klausantis kaip rauda medžio sprogusi šerdis
*
amžino įšalo ledokšniuos atsiliepia
senieji dievai mielaširdingi ir pikti
požemių upėse gargaliuoja nubėgę vandenys
susisiekia garsai iš neries regyklos gumbinės
ir tolminkiemio
dreba karpatai
kalnai putuojantys ugnim slūgso po kvartero
nuogulomis
prižada atžada atsižadėję
žadeikiai
klaupiasi prie verdenių gyvuliai
giliai jie mato skandenėse tvyrantį dangų
džesija lietus
nuplauk mano nuodėmes
ne tiktai veidą
pro langus mirgena
pakelės lyg karklai atsimušę vandeny
ten lieka paskaityti tarp šventųjų gimusieji
kelyje viesulas keliasi užkanda žadą
rimsta moteris rami skaisti lyg išsimetusi
iš laužo žarijėlė klausosi nežemiškai tylių
garsų iš giedančių gimusios lūpų
už langų retkur matosi medžiai sodybų
nė garso prakalnuota žemė
geležis vis dundena maldavimą seną
nuplauk mano nuodėmes
ne vien tiktai veidą
lyg primirimas koksai
o jaučia visa širdimi kad pradėjo jau miršti