Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 11
* * *
kodėl rašau?
kad tu mane perskaitytum
* * *
Viskas beveik taip pat, kaip iki šiol.
Tik kai jau visai blogai, nebėra
kam paskambint ir pasakyt –
„nesirūpink, laikausi puikiai.“
* * *
betgi juokingas užsiėmimas,
kai pagalvoji:
kas rytą valau dantis
savo kaukolei
* * *
Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.
Sako, galutinai išėjo iš proto. Gyveno
kažkokiam vienkiemy. Paskui numirė, per
karantiną. Pameni karantiną? Bet ne nuo to,
kažkaip kitaip numirė, lyg ir nuo skrandžio.
Ieškojom paskui rankraščių, būtumėm
išleidę, jau ir paramą buvom gavę, bet
taip ir neradom nieko, gal prieš mirtį
viską sudegino.
Radom tik kažkokį atseit mokslinį
darbą, bet jau aiškiai bepročio rašyta,
vien kažkokios niekam nesuprantamos
formulės. Ir pavadinimas keistas:
„Nykstamai menkų dydžių
poveikis megastruktūroms“.
Jaunam poetui
galima visą gyvenimą
prašnekėt apie įžvalgas
ir nieko neįžvelgti
galima visą gyvenimą
prašnekėt apie atvertį
ir niekas neatsivers
labai nori įžvelgti?
na tai pažvelk į mane, pažvelk!
labai nori, kad atsivertų?
na tai paverk, paverk.
* * *
Parašei eilėraštį, aha. Tai valio, šaunuolis,
geras berniukas. Ir ko dabar strikinėji?
Na, parašei, ir ką. Čia juk beveik tas pats,
kaip iškepti bandelę.
Kažkas valgo ir mandagiai giria,
kažkas raukosi: per daug mielių.
Kažkas šlamščia, užsidėjęs
storą dešros gabalą.
O anas, matai? tortą ryja.
Nesupratai? Sakau, nekišk man
po nosia to savo eilėraščio,
sotus aš jau, daugiau nebenoriu.
Prisidarei, tai dabar pats ir ėsk.
* * *
kaip visada: dingo pusmečiui,
lyg manęs ir nebūtų.
ir, aleliuja! šįvakar atėjo.
žinoma, ir vėl su nauju
eilėraščiu. Jis ką, pusę
blet metų jį rašė?
pagirsiu, negi sunku man – bet taip,
kad ilgam prisimintų. Sakysiu, oi,
nu koks gražus eilėraštis, mimimi!
arba gal: žinai, tu kaip koks
Marčėnas, rimtai, man atrodo,
kad tu esi genijus.
pasidulkint atėjo, o drovu jam,
niekaip nedrįsta pasakyt: Andžela,
labai noriu, o neturiu su kuo.
o liūdniausia, kad toks prastas pisuoklis
ir toks prastas poetas.
* * *
rodo lavoną
sako – žiūrėkit, jis gyvas
matot, tai jums jis čia šypsosi
jam labai rūpi kiti žmonės
jis jus myli, jis toks jautrus
jo abejingumas – tik kaukė
nes jis toks pažeidžiamas
visi tie genijai tokie jau yra
nes jaučia stipriau už kitus
žiūrėkit, žiūrėkit –
jis jums pamojavo!
sako jie ir rodo
į negyvą eilėraštį
krištoliniam grabe
Imperatorius
dar vaikas būdamas, nuolat svajojo vien apie tai:
apie būsimą imperiją, didingą ir augančią
apie tvirtus jos žmones, karius ir keliautojus,
žengiančius vis tolyn, plečiančius jos valdas
vėliau atkakliai klojo imperijos pamatus
dėjo plytą prie plytos, kasdien, nepaliaujamai
vieną po kito nugalėdamas
pačius galingiausius priešus
ir galiausiai jam visgi pavyko
jo svajonė galop išsipildė
jis sukūrė savo imperiją
sutvėrė ją tartum iš nieko
turbūt visi esate valgę
varškės sūrelį „Imperija Mū“?
taip, tai jo, to didžio žmogaus!
tai jo paties sukurtas receptas
ir jis iki šiol pats asmeniškai
tikrina, įsivaizduojat,
pats kasdien paragauja
kiekvieną sūrelių partiją.
Atlydys
prieš užmigdamas galvojo:
ar bus rytoj dar sniego,
ar jau bus viskas ištirpę
jau galėtų ir nebesnigti,
nusibodo tie šalčiai
iš tikrųjų tai rytoj nesnigs
rytoj, apie pusę trijų
jis gaus į dantis, kumščiu
ir jo kraujas lašės
į purviną balą
ir nebus sniego gniūžtės
prisidėti prie prakirsto žando
* * *
vyrai iš Veneros
narsiai kaunasi
su moterimis iš Marso
vietiniai Žemės gyventojai
slepiasi rūsiuose tarp
dulkėtų uogienės stiklainių
kantriai laukia
kol invazinės rūšys
viena kitą pribaigs
ir bus galima vėl
pasodinti bulves