Juozas Marcinkevičius. Esu aš kelias…

2010 m. Nr. 8–9

 *

 

Ak, kaip prie mano ežero
Meldai gražiai sužėlė…
Virš begalinio žalio –
Tik begalinis mėlis.

Ir veltui tu tikiesi
Ką nors čionai išvysti.
Nėra čia žmogui vietos,
Čia – šitoj dvispalvystėj.

Tik nesunku be galo
Įsivaizduot čia gėlę:
Tarp begalinio žalio
Ir begalinio mėlio…

 

 

*

 

Virš tavo juoko – mano neviltis…
Ak, kaip gražiai susisluoksniavo:
Čia – nebūtis, o čia – būtis,
Čia – mano žodis, šičia – tavo.

Sakau „išnyk“, o tu vis vien esi –
Akių dugne – ir niekur nepabėgi.
Esi ir praeity, ir ilgesy…
Nejaugi mano žodis toks bejėgis?

Kada iš atminties, akių
Išnyksi lyg nerealybės daiktas?
Sakau „kada“… Tačiau tikiu –
Užtenka tik tave prakeikti.

 

 

*

 

Ak, gelia, Viešpatie, kaip gelia.
Ne kūną gelia – vargšę sielą.
Viršum tavęs jau visagalė
Juoda lemtis sparnus pakėlė,

O tu, užvertęs savo galvą,
Tiktai plėšrius nagus matysi.
Tada suprasi, kad negalima
Kažko pakeisti iš esmės, iš viso…

Bandysi tu, žinias praradęs,
Kažką svarbaus be galo prisiminti.
Nes tas juodasis tavo pradas
Ne galvą neš, o tiktai mintį.

 

 

*

 

Prie tylinčio slenksčio
Priglunda – lyg šuo nusilakstęs – ruduo.
Ties vandeniu pasilenksi –
Ir net nepajusi, kad tai – gyvybės vanduo.

Pažvelgsi į lauką –
Ir tau atsivers baltuma.
Bet tu nesijaudink,
Nes tai – dar ne tavo žiema.

Čia nieko nereikia
Suprasti. Užtenka gyventi tikėjimu,
Kad tai tavęs laukia
Didžiulis, bekraštis žydėjimas.

 

 

*

 

Tai: būtis – nebūtis,
Tai gyvas ir negyvas.
Seklioji dabartis –
Ir amžinybės gylis.

Mes esam pasmerkti
Pabraidžiot po likimą.
Bet amžinoj nakty
Juk laukia nebuvimas?

Ir kas mums atsakys –
Tad kas yra didesnis:
Šviesi dienos akis –
Ar amžinybės dėsnis?

 

 

*

 

Dabar tylu sakyt,
Nes viskas jau nutilo…
Šviesa dienos aky
Apžlibo ir pražilo.

Virš tavo vandenų
Net negirdėt čiurlenimo.
Bet aš dar gyvenu,
Aš dar turiu gyvenimą!

Tačiau yra kažkas,
Kas jau nutrauks šį siūlą.
Nors žvelgia pro šakas
Tylus gyvybės krūmas.

 

 

*

 

Čia stoviu aš, nes man čia skirta
Per amžius būti ir stovėti.
Nesu nei peiktas, nei pagirtas,
Tiktai – užėmęs savo vietą.

Nekeik manęs – nesu to vertas.
Aš nepaliksiu savo draugo.
Juk čia – ties amžinybės vartais –
Vienintelis turiu jį saugot.

Čia stoviu aš ir čia stovėsiu –
Įspėti tuos, kas žvelgs į angą:
Tenai aklieji mato šviesą,
O regintys – apanka…

 

 

*

 

Atsimerk, mylimoji, tai aš
Plunksna angelo liečiu tavo skruostą.
Juk dar niekas iki manęs
Taip moters neglostė.

Tu miegi ir nesupranti,
Kad stebuklas – ne angelo sparnas.
Kad stebuklas – bendroj praeity
Po pavargusiu mano delnu.

Aš galėčiau pažadint tave.
Bet ar verta?
Tad nusvyra pavargus galva
Ant pasaulio, miegu atitverto.

 

 

*

 

Nužvarbęs kūnas, nejauki delčia
Dabar tik vardą mano supa.
O juk galėjo viskas būti čia –
Prie šios sraunios ir siautulingos upės.

Bet viskas baigėsi ne taip, ne taip,
Bet viskas baigės net neprasidėję.
Nors krykštė sodai taip baltai baltai,
O laikrodžiai nustojo ėję…

Bet viskas virto laukimu,
Skaudžiu – kaip ilgesys tikėjimo.
Praleiskite mane – einu,
Kur glaudžias mano pralaimėjimas.

 

 

*

 

Esu aš kelias, priimu visus,
Kurie važiuoja, joja mano akmeniu.
Tačiau labiausiai aš myliu basus,
Nes pėdas jų geriausiai atmenu.

Šimtai jų – pėdų nekaltų –
Praėjo čia, kol jie išrado ratą.
Tik išradėjo vardo nerandu,
Turbūt užmiršęs būsiu jį arba praradęs.

Keleivi mielas, būk smalsus –
Ir klausk: kur aš tave nuvesiu?
…Esu aš Kelias, priimu visus,
Kurie – į Amžinąją Šviesą.