literatūros žurnalas

Vytautas Kaziela. Karantininiai

***

vėjas verčia medžius
ypač ties pajūriu

lietus prakala
skardinį stogą
miegamojo lovoj
prismaigsto vinių

paskui užeina sniegas
antrą kovo šeštadienį
žibuoklės žydi virš sniego
mėlynumas tavo akių
grįžusios iš Italijos
Sorento arba Neapolio

premjeras skelbia
nepaprastąją padėtį
dar šiek tiek
ir gatvėse ims patruliuoti
kareiviai
gaudydami visus

mes dirbame nuotoliniu būdu
neveikia mokyklos
darželiai
tik senelių prieglaudoje
įtartinai ramu

 

 

***

čia tik maro
kapinės juodos
be ugnies

nušuoliuoja
pro šalį raitelis
ir pradingsta tamsoj

ar matei
tuos kur grįžo iš karo
ar matei jų akis

ten taip tuščia
ir šalta net gelia
ten joks daigas
daugiau neprigis

 

 

***

tuščias miestas
šaligatviai platūs
ir nutilusi juoko
banga

o atrodo
kad eitum per kapines
kur kaulai po žemėm
o ant žemės nieko nėra

dar tik mokais gyvent
negyvenančiais
dar tik mokais
kalbėti tyla

taip į vandenį
krinta akmenys
iš aukštai
o garso nėra

 

 

***

likti ten kur esi
neleidžiantis prieštarauti balsas
kažkoks dundesys iš anapus

įtampa tvyro ore
tuoj pradės kristi
suplėšytos vėliavos

ir ledo kristalai

 

 

***

bebalsiai šešėliai
sugula sapno gelmėj
lyg didelės žuvys

apvirtus mėnulio valtelė
pasenęs žvejys

bučiuok mane ilgai
ir skaudžiai

 

 

***

neprisimenu
gatvės kuria einu
nežinau kur ji veda

į bažnyčią ar turgų
į kalną
o gal į kapines

nieko nesutinku
neturiu ko paklausti

kad taip ištuštėtų miestas
neliktų žmogaus
su dviračiu
ar kitų gyventojų!

 

 

***

tylu
tarsi vanagui
sukant ratus

net smilgos
šnarėti nustoja
net vėjas
sulaiko kvapą
ir laukia kas bus

raitelis žirgui
atvėręs vartus
tėra atspindys

vakaro šito
languos
sušmėžuoja

 

 

***

lietus Lietuvoj nebelyja
sausumas burnoj
išspjautum tai tarsi
krešulį
iškosėtum savo
gyvenimą
netikėtai prilipo burnoj
kaip žirgui
prilimpa žąslai
ir priauga kamanos

tas kelias nutolo
išbluko tamsoj
ir mes su tavim
tik vaidenamės

 

 

***

mes bridom per sietuvą
buvo gilu
plaučiai pilnėjo vandens
laikas šešėlių

pagrok paukščio kaulais
lai klauso dangus
ištuštėjusios aikštės
be jokio judėjimo

ramink verkia motina
virtusi tavo vaiku
išlydėk niekada
neišėjusius

prieš altorių jie guli
ant savo sparnų
ir pasibaigia veiksmas
kuris kažkada prasidėjo

 

 

***

kai išsipila jūra
ir griūva gyvenimai
mergaitė praeina
balandžio gatve

sustingęs jos žvilgsnis
pelkėjanti ašara
lyg aklas į ugnį
o kurčias
per gelžkelio pervažą

skaičiuok:
viens du trys
taip artėja mirtis
o į žvilgsnį
įsimeta ledas

 

 

***

ištrinti veidai iš atminties
supainioti asmens kodai
nebuvai atėjęs į laidotuves
nemirė niekas už tai

ant rankų supi vaikelį –
savo nuotaką
bijai sujudėti
kad velnias vienok
savojo
nepasodintų ant kelių

čiu čia liulia čiu čia liulia
motinėlė iš anapus žiūri
motinėlė baltu sniegu dėvi
jau antri meteliai motinėlė miega

 

 

 

***

už lango
vėjas skrenda
sidabro kulka

ir spengia laidai
vaidenasi šiąnakt
nebuvėliai

bijau atidaryti langą
kad neįkristų
žvaigždynų piemuo

arba negyvi šikšnosparniai

 

 

***

kiek liko man laiko
dienų ir naktų

skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)

ir vysta diena
tarp delnų sugniaužtų

o pirštai suranda sagas
tik atsegti nespėja

 

 

***

atrodo ugninėn
bedugnėn krenti

tai dalgis nukirto
dienų dobilėlį

kaip aitriai jis kvepia
iš pat pašaknų

ir kyla migla
ir tirštėja

 

 

***

jau kalbam kitaip
iš tikrųjų
visai kitaip

jau ramiau
su dažnais
patylėjimais

iš gyvenimo
mokiaus
kaliau mintinai

kai priėjom namus
supratau
nereikėjo

Vytautas Kaziela: „Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / užstrigus laike ir rytų platumoj kad čia išgyventum reikėjo vaizduotės reikėjo ilgai nekvėpuoti kol parko tamsoj sulaukdavai jos pasirodant kas buvo toliau nebeatmeni rankom ir lūpom lietei tai tiek ir išmokai

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 3 / nėra nei skaistyklos
nei pragaro
atliekų perdirbimo fabrikas
rekonstruojamas
modernizuojamas
dabar ir per amžius