Alis Balbierius. Iš „Trieilių“
2009 m. Nr. 7
***
Neieškok
lotofagų šalies:
ji tave susiras…
VASARIS
Reinkarnuojasi sniegas
į vakaro lietų…
Vieversio diena.
EPITAFIJA
Sudegė tas
kurs žarijomis eiti
mokėjo…
ŠALTAS PAVASARIS
Veltui kris
meteorai į žiedlapius… Nespėjom
jais atsidžiaugti.
***
Laumžirgio sparno
gyslelė – senesnė
už raštą
VIENIŠAS KELIAS
Kas ten vienišas
su menų kuprele?
Ar atpažinsi?..
***
O, tuštybe! –
koks klastingas
tavo smūgis į veidą…
LEONARD COHEN: „DANCE ME TO THE END OF LOVE…“
Niekas
nešoka tau tuščiame kambary.
Nejaugi – niekas?!..
***
Gervių pora
ant sniego – kur
žemės juodos lopinėlis?
PO IŠSISKYRIMO
Vėlei žiūri
į mano akis
tuštumos dievai
APSILANKYMAS APLEISTAME KRAŠTE
Nesurasi: kelias
kaip moneta
krenta į žolę
***
Išprotėtum, jei viską
kas gera, kas bloga
nuolat atmintum
AKSIOMOS PAKARTOJIMAS
nieko amžina:
rankų švelnumas
ištirpsta kaip rūkas…
***
nešauk į tuščią
mėnulio butelį – sidabras
išgertas seniai…
***
niekad
neišmoksi mylėt:
nes meilė praeina
HAIKU UŽ LANGO, TOLI
kokie vieniši
trys stirnų taškeliai
kovo snieguos…
ESU
sniegas: kosminis
klevo pumpuras: paskutinis
sniego žiupsnelis polaidžio baloj
***
Iš rūko į rūką
sulinkę senučių klaustukai –
turgaus diena provincijoj
***
Lengviau nei dvi plunksnos
mėnesienoj jie skrido…
Vis vien – išsiskyrė.
NIEKO NAUJA
po saule
bet daug kas aplinkui
dar be galo gražu!
***
Nuovargio, broli,
nuovargio ženklas
iškrito ant runos.
AKIRATIS
Ta pati lyguma
ten, kur galvojai
jau žvelgi nuo kalvos
RETSYKIAIS
vėjas
ornamentuoja tylą
balų paviršiuos
***
Kur ėjai tu
per amžiną tirpstantį sniegą,
siela liūdnoji?
KIEKVIENAS
sapnas yra
strėlė
nepasiekianti žemės
***
Puolęs angelas eina?
Ne, tai tik žmogus
lietpalčiu juodu prieš vėtrą.
***
Įsižiūrėk: karklo
kačiukų sidabras
gilesnis už dangų
VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ
Virpa įsmigus
į juodą kamieną – sapno
strėlė, baltesnė už sniegą
KAM VISA TAI?
Vienatvė
ir visas visatos laikas
su trupučiu liūdesio
***
Teišgers ši tyla
visą juodąjį juodį
iš mano sielos
TŪKSTANTMETIS
Mitų krašto ilgiuos –
balto laužo po ąžuolu
aukšto baltojo dūmo…
***
Kokiame lombarde,
mieloji – slapta užstačiau
mūsų džiaugsmą?
PO NAKTIES
Mėlyno ryto dievas
vėlei tvarsto
prisiminimų žaizdas
PAVASARIO PALĖPĖJ ANT PALANGĖS, ŠALIA JUODAI RUDO SENO BUTELIO, RANDU PERNYKŠTĘ KRIAUŠĘ, KURIĄ PADĖJAU NOKTI RUDENĮ
Supuvusioj formoj
koks velniškai dieviškas
raitosi grožis!
PASKUTINIO SNIEGO NAKTIES REFRENAS
Karklo žvaigždė
tekės o tekės – švies tau
nakty be mėnulio
***
Polaidžio balos
be pempių… Vaikystėj
praeit pro lizdus negalėjai.