Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 11
*
Mažytis paukštis nuo šakos
silpnus sparnus išskleidęs skrenda
per pilkąją rudens legendą,
kuriai tetrūksta pabaigos.
Šalta jau žemė. Ties upe
pro rūką suvirpėjęs aidas
miškų gelmėj save palaidos –
jie ošia, priekaištais kvepią.
Atleisk man. Tarp pirmų šarmų
labiausiai reikalingas nuoširdumas,
kai sklaidosi tarp medžių dūmas,
man mielas savo kartumu.
Kalavijadantis tigras
Du austrijokai ėjo per pievas pavasarį.
Susėdo ant krantelio ir žiūrėjo į batus purvinus.
Atskrido mažas sparnuotas tigriukas iš kitų
įsaulių, kur laikas tylesnis, bet greitas.
– Tasai spengesys, – tarė vienas, – juk nieko nėra. Man baisu.
– Aš esmi esąs, – save lepindamas tarė antrasis. – Ko tu bijai?
Alsuma
Praskrido gandras neaukštai,
o strazdas nutūpė ant žemės
ir snapas jo labai geltonas,
todėl, kad karšta.
Tvanku ir apsiniaukę, bet nelyja,
ruda tigrinė lelija atsigulė žolėn,
o iš visų gėlių baltai težydi bulvės
ir klevas gėrisi jomis kaip Augustas
Stiprusis.
Tiesa, jau žydi liepos
ir medus ant lapų laša,
vėl gandras pažeme nusklendžia paupin
link Jurzdikos, nes nėr rasos rasos.
Iš po akacijų ištroškęs žvilgčioja
banjanas, kaip koks naminis, išmestas į kiemą,
tarsi šunelis, laukiantis lietaus.
Gražu. Kad nelabai. Nelengva? Taip.
*
Pilka bažnyčėlė
kairiame dangaus
šone.
Ten plaka mano
širdis.
*
O, vasaros pradžiosa gilioji tyluma…
Ir tu tenai buvai, mergaite mylima…
…ir nuo pušų žiedynų laižėme
Indrajos duonos miltus…
…o tu buvai graži ir net ištikima…
*
Vydui
Mes tokie maži, tokie maži –
ant pilko grindinio spalvotos dėmės,
ir tvyro artuma arši –
įrėmęs
mums įkandin akis senasis Vilniaus baziliskas,
(užsigalvojai – akmeniu esi?)
didžiulis kraugeriškas Viskas,
kuriam paklūstame visi,
Mus veja beprotiškas alkis.
Tu atsigręžt gali? Aš negaliu.
Virš kapinių gipsinės ramios akys.
Virš kryžių ir gėlių.
Karalius
Jis šįryt čia buvo, bet jau išėjo.
O kur išėjo, nepasakė nė vienam iš mūsų.
Nepasakysi, kad visai išprotėjęs, ne, šiek tiek su protu.
Ypač nelaimingas neatrodė, bet nešvietė džiaugsmu jo akys.
Nevisiškai, ne visai, ne dėl to vis.
Ar liepė ką pasakyti, o gal ką užmiršo?
Sėkmės žmogus, sėkmės žmogus, o štai ir jis pats!
Mūsų yra kita
Nežiūrėk juodom, nežiūrėk į mane, žiūrėk į savo.
Nežiūrėk į visus, atgal į veidrodį žiūrėk.
Tavo pats netenka to vardo, ką davė žmonės.
Jo vardas – jo skydas, ką davė kiti, jau subyra į drūzgus.
Jis jau nebe vyras, tik tu, tik tavo atspindys geležuotam
raisto vandeny.
Kita tave nugalėjo, kita, kuri mus myli labiau.
9 eilutės
Pasimokyk vienišumo iš akmens –
iškirstas tavasis vardas ant tavęs.
Vienišumas vienija, ką mes
tesuprantam, mirčiai prasidėjus.
Kaip karius, į mūšį išlydėtus,
mename džiaugsmus, abejones, nelaimes
ir saviplaką užmirštame mielai, nes
tas, kas svetimo silpnumo neatleidžia,
iki mirčiai vienišas gyvens.
Polka „Oleandra 2“
Buvo šokis gavėnioj,
per melagių dieną,
storas lapins gėrė midų,
girdamas vištieną:
– Žinote, tai yr skaniau
nei kokia lapienė.
O lapienė jam atsakė:
– Kvailas neišmanėli!
Gausi uodega per akį,
bėdinas profane.
Neieškok kitos lapienės,
net pavasarinės,
nes, kai peržydės net pienės,
būsi it pūkinis!
Šitaip tarius, atsiduso
iš baltos krūtinės.
Šulinys saloje
Jei pas mus nėra, dar nieko nereiškia.
Yra Airijoj. Madagaskare.
Čia nėra ir nebuvo, kai saloje
gyveno bebrai ir augo lauravyšnės.
Aukštadvary šulinys ant kalno, vanduo,
ranka pasiekiamas, švelniai pulsuoja.
Pameni tą vakarą?
O ryte išsiskyrėme – piktame juoke
ir abipusėj neapykantoj.
Jau kilo miglos, na ir kas?
Bėroji pievoje
Penkiasdešimt antrų pievoje:
gyslotis, šunažolė, kmynas.
Tėkšk į erdvę raudoną amžiną spalvą.
Įvairios gėlytės, labai smulkios.
Saulė į pakaušį, lėktuvo ūžesys.
Vanduo minkštas, viksvos aštrios,
o kenčiančiam dangus.