Alis Balbierius. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 11
Vėlyvo žiedlapio meditacija
Tai galbūt
Vėjas nuo Himalajų
Truputis ilgesio
Lingu lingu žieduos Lietuvoj
Želia žalias birželis o vėjas
Galbūt nuo Himalajų –
Žiedlapis vėjy nuo slyvos vėlyvas –
Lyg skristų nuo stupos į tolį
Negrabiai nupaišyta Budos akis…
Niekad
Vis daugėja miestų kurių tu niekada nepamatysi
Kaip ir knygų kurių neperskaitysi niekad
Niekad yra kodinis žodis atrakinantis sielos staugsmą
Vilko raudą virš kertamos girios vilkolakio verksmą
Sningant paskutiniam sniegui ir tampant žmogumi
Be galimybės sugrįžti –
vis daugėja miestų
Kurių niekada nepamatysiu vis daugėja draugų
Tapusių niekad – niekad yra kodinis žodis
Žymintis tai kas buvo kas niekad nepasikartos
Kitame sode
Apversk pavasarį
lyg žalią smėlio laikrodį
vietoj smėlio baltas
žiedlapių sniegas
snigs kitame sode
į kitą dangų
Slaptai
Tylos protokoluose
saulės tekėjimo instrukcijose
poįstatyminiuose sengirės aktuose
ir Pelkės konstitucijoje –
gervės trimito sidabras
su rytmečio šilko mėliu
prasiskleidžiant karališko rūko mantijai
spindulių punktyruose pro šakas
čia kur geriau niekad niekad
neįžengtų protinguoju pasivadinusio
be kitų gyvybės formų sutikimo
homo sapiens pėda
(deja ten kadaise
ir aš be reikalo palikau
savo pėdas)
* * *
Debesys išmirs o lietus
Bus išbrauktas iš istorijos vadovėlių
Gamtos pažinimą užpildys smėlis
Smėlis degs saulėj bet stiklas negims
Smėlis degs saulėj – eisi
Liepsnojančiais kojų padais
Veltui ieškodamas ko niekada
Nebuvai pametęs ir negalėjai pamesti
Išmirę debesys taps miražais
Iš baltų kamuolinių grėsmingai raudoni
Prieš nusileidžiant saulei nors ji
Jau niekada nenusileis
Žodis lietus naujųjų laikų mituose
Pakeis beviltišką žodį rojus
2021 lapkričio 12
Juliui K.
Zdzisława mirus… Taip ir nenuvykom
Į Poznanę, kur mūsų laukė.
Iš tingulio, ir gal dėl to
Kad buvo toks nykus tamsus ruduo…
Tą moterį regėjau kartą – Varšuvoj
Prisėdo ji prie mūsų, tarė,
Kad ž i n o, kas mes ir k o k i e esam,
Ir kad mes jai patinkam… Ji būtų tikus
Mums į motinas, menų žinovė ir mylėtoja –
Tai buvo parašyta jai ant veido, rankų,
Ant gestų ir kiekvieno žodžio…
Vėliau palaikėm ryšį – žinoma, per feisbuką,
O šįryt neišaušus – jis man primena –
Zdzisława buvo gimus – apie mirtį
Nesako niekad nieko tas portalas…
Kad
Žudomi medžiai išskristų į pietus
Įleistų šaknis dausose ir niekad negrįžtų –
Štai jie patys išrauna iš žemės šaknis
Kyla rudenio vėjy į aukštąjį mėlį
Byrant grumstams žemyn tarsi lietui
Rikiuojas į pleištą kaip žąsys kaip gervės
Ir nesako sudie juos išvijusiems miestams
Palikuonė
Rudenio sraigė
Per šlapią asfalto jūrą
Susigūžia: bumt
Automobilio šukės
Pabyra į keturias
Pasaulio šalis
Rudenio sraigė
Iškiša akį:
Pasaulis tebėra:
Asfaltas šlapias
Debesys plaukia
Rudenio sraigė
Mutantė –
Hermano Hesės
Automobilių medžiotojų
Kilminga palikuonė
Be pavadinimo
Išpažink
Kojom basom
Šiltą kelio dulkių šventyklą
Saulėgrįžos vasaros vakarą
Tarp pievų ir girių – kur slenka
Per žalią krašto smaragdą
Nusekusios upės žaltys
Išpažinki ir eik:
Nieko daugiau čia
Nebuvo ir duota
Smėlio audra
Mitų skeletai
Lyg dinozaurų išmirusių
Smėlio audra į akis
Į lėliukes lyg tūkstančiai kulkų –
Ten kažkur už audros – ateitis
Eis neateis
nes galbūt
Ji tebuvo tik mitas
Kaip ir viskas
Kas plyti viduj ir aplink
* * *
Durnaropės
Kraudamos žiedus
Stebi mus –
Kokie keisti
Joms atrodom –
Net neragavę jų
Žiedų nei vaisių…
Maištininkai
Pragmatiškas pasaulis
nuolat superka maištininkus.
Arba jie patys
po maišto
skuba parsiduoti.