literatūros žurnalas

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 11

Vėlyvo žiedlapio meditacija

Tai galbūt
Vėjas nuo Himalajų
Truputis ilgesio
Lingu lingu žieduos Lietuvoj
Želia žalias birželis o vėjas
Galbūt nuo Himalajų –
Žiedlapis vėjy nuo slyvos vėlyvas –
Lyg skristų nuo stupos į tolį
Negrabiai nupaišyta Budos akis…

 


Niekad

Vis daugėja miestų kurių tu niekada nepamatysi
Kaip ir knygų kurių neperskaitysi niekad
Niekad yra kodinis žodis atrakinantis sielos staugsmą
Vilko raudą virš kertamos girios vilkolakio verksmą
Sningant paskutiniam sniegui ir tampant žmogumi
Be galimybės sugrįžti –
                                         vis daugėja miestų
Kurių niekada nepamatysiu vis daugėja draugų
Tapusių niekad – niekad yra kodinis žodis
Žymintis tai kas buvo kas niekad nepasikartos

 


Kitame sode

Apversk pavasarį
lyg žalią smėlio laikrodį
vietoj smėlio baltas
žiedlapių sniegas
snigs kitame sode
į kitą dangų

 


Slaptai

Tylos protokoluose
saulės tekėjimo instrukcijose
poįstatyminiuose sengirės aktuose
ir Pelkės konstitucijoje –
gervės trimito sidabras
su rytmečio šilko mėliu
prasiskleidžiant karališko rūko mantijai
spindulių punktyruose pro šakas
čia kur geriau niekad niekad
neįžengtų protinguoju pasivadinusio
be kitų gyvybės formų sutikimo
homo sapiens pėda

(deja ten kadaise
ir aš be reikalo palikau
savo pėdas)

 


* * *

Debesys išmirs o lietus
Bus išbrauktas iš istorijos vadovėlių
Gamtos pažinimą užpildys smėlis
Smėlis degs saulėj bet stiklas negims
Smėlis degs saulėj – eisi
Liepsnojančiais kojų padais
Veltui ieškodamas ko niekada
Nebuvai pametęs ir negalėjai pamesti
Išmirę debesys taps miražais
Iš baltų kamuolinių grėsmingai raudoni
Prieš nusileidžiant saulei nors ji
Jau niekada nenusileis
Žodis lietus naujųjų laikų mituose
Pakeis beviltišką žodį rojus

 


2021 lapkričio 12

Juliui K.

Zdzisława mirus… Taip ir nenuvykom
Į Poznanę, kur mūsų laukė.
Iš tingulio, ir gal dėl to
Kad buvo toks nykus tamsus ruduo…
Tą moterį regėjau kartą – Varšuvoj
Prisėdo ji prie mūsų, tarė,
Kad ž i n o, kas mes ir k o k i e esam,
Ir kad mes jai patinkam… Ji būtų tikus
Mums į motinas, menų žinovė ir mylėtoja –
Tai buvo parašyta jai ant veido, rankų,
Ant gestų ir kiekvieno žodžio…
Vėliau palaikėm ryšį – žinoma, per feisbuką,
O šįryt neišaušus – jis man primena –
Zdzisława buvo gimus – apie mirtį
Nesako niekad nieko tas portalas…

 


Kad

Žudomi medžiai išskristų į pietus
Įleistų šaknis dausose ir niekad negrįžtų –
Štai jie patys išrauna iš žemės šaknis
Kyla rudenio vėjy į aukštąjį mėlį
Byrant grumstams žemyn tarsi lietui
Rikiuojas į pleištą kaip žąsys kaip gervės
Ir nesako sudie juos išvijusiems miestams

 


Palikuonė

Rudenio sraigė
Per šlapią asfalto jūrą

Susigūžia: bumt

Automobilio šukės
Pabyra į keturias
Pasaulio šalis

Rudenio sraigė
Iškiša akį:

Pasaulis tebėra:
Asfaltas šlapias
Debesys plaukia

Rudenio sraigė
Mutantė –

Hermano Hesės
Automobilių medžiotojų
Kilminga palikuonė

 


Be pavadinimo

Išpažink
Kojom basom
Šiltą kelio dulkių šventyklą
Saulėgrįžos vasaros vakarą
Tarp pievų ir girių – kur slenka
Per žalią krašto smaragdą
Nusekusios upės žaltys
Išpažinki ir eik:
Nieko daugiau čia
Nebuvo ir duota

 


Smėlio audra

Mitų skeletai
Lyg dinozaurų išmirusių
Smėlio audra į akis
Į lėliukes lyg tūkstančiai kulkų –
Ten kažkur už audros – ateitis
Eis neateis
                   nes galbūt
Ji tebuvo tik mitas

Kaip ir viskas
Kas plyti viduj ir aplink

 


* * *

Durnaropės
Kraudamos žiedus
Stebi mus –

Kokie keisti
Joms atrodom –
Net neragavę jų
Žiedų nei vaisių…

 


Maištininkai

Pragmatiškas pasaulis
nuolat superka maištininkus.
Arba jie patys
po maišto
skuba parsiduoti.

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Ir plaukė tolyn su debesim ir lijo
Su lietumi žalias žalvario garsas

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / pasauly žodžio, vien tik formos tryško;
vėliau per formas tryško žodis –
dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / buvai turtingas
balto balčiausio
jaunystės sniego
valdei jo lygumas
ir debesis

Dovilė Kuzminskaitė. Žodžio ekvilibristas

2020 m. Nr. 7 / Alis Balbierius. Ekvilibriumas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 127 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7 / Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas / Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / naktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo

Elžbieta Banytė. Tylos skambesys, tuštumos prasmė

2014 m. Nr. 11 / Alis Balbierius. 99 trieiliai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 112 p.

„Metų“ anketa. Vytautas Martinkus, Alis Balbierius

2014 m. Nr. 5–6 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Asta Skujytė. Filosofija iš po vaivorykštės

2012 m. Nr. 11 / Alis Balbierius. Vaivorykštė ir neandertalietis: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Vladas Braziūnas: Gyvenimas po kalbos medžiu

2012 m. Nr. 2 / Poetą, vertėją, fotografą Vladą Braziūną kalbina Alis Balbierius / Kai pagalvoju apie tavo kūrybą, mano sąmonėje bando vizualizuotis kalbos medžio įvaizdis, pamažu savaime peraugantis į pasaulio medį… Maža to: tu, kaip poetas…

Alis Balbierius. Trys esė

2011 m. Nr. 2–3 / Esu tikras, kad dabar jis kitoks, visiškai kitoks, negu prieš šimtą ar du šimtus metų; o koks jis buvo ar galėjo būti graikų polių ar renesanso laikais – aš tiesiog neprisimenu…