Rasa Milerytė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 1

Rasa Milerytė gimė 1988 m. Anykščiuose. 2008 m. baigė Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo’2010“ poezijos sekcijoje laimėjo I vietą.

 

 

*

 

Tyliu, klausau, akimirka šviesi,
Tokia šviesi, kad nieko nesigirdi
Ir nesimato. Dieve, ar esi?
Ar vien tik vėjas švilpauja? Į širdį

Daugiau šviesos ir dar mažiau prasmės.
Ar gali būti, kad gimiau apakęs?
Bet jeigu pamąstytum iš esmės –
Prasmės tiek daug, kad neatlaiko akys.

 

*

 

Ir man atrodo kažkodėl, kad sniegas
Vis krinta vien į mano kairę akį,
O dešinė trečia diena kaip nieko
Nemato, regis, truputį apakus

Esu, o gal tiktai įsivaizduoju
Taip pat kaip Kristų, Gogolį, kaip vyną,
Jau trečią dieną gyvenu būtuoju
Ir tik Bethoveno Elizai dar ramina

Mintis, kurios kaip kraujas teka, o tiksliau –
Kaip kraujas bėga, kaip vanduo išlietas,
Jaučiu, be reikalo sugaut bandau,
Be reikalo bandau vaidint poetą.

Ir visas turtas, mano užgyventas,
Tiktai akis, tiktai lietus į langą.
Ir tas lietus tirpesnis net už sniegą.
O ta akis pamiršo žvelgt į dangų.

 

*

 

O čia diena vienoda su naktim
Ir kartais net prieš savo stiprią valią
Imu domėtis vėju ir mirtim
Ir spjaunu šulinin, sakai – negalima.

Aš visą dieną žiūriu į kapus,
Sakai – tu kartais negerai elgiesi.
Tiesa, kad mus kaip dulkeles nupūs?
Papasakosiu, kada liksim dviese.

 

Skiriu

 

Tu kuždėk man į ausį apie tai, kad numirsim, išnyksim,
Apie tai, kaip nelieka nei kūnų, nei sielos, nei žodžių,
Mano akys pavargo ir lūpos nuo šalčio įplyšo,
O kadais tau gražesnė galbūt net už mirtį atrodžiau.

Kaulai dulkėmis, dulkės į žemę, iš žemės – į orą,
Skrido paukščiai ir kulkos, ir krito pavasaris upėn.
Mes sėdėjom pamišę abudu, raupsuotomis kojomis,
Nerūkyk – viens kitam. Ir vis viena be perstojo rūkėm.

Taip bemąstant atėjo žiema, snigo daug, stipriai šalo,
Snaigės krito žemyn be jokios aiškios trajektorijos
Ir neliko jau kontūrų niekieno. Mintys pabalo
Ir pražilo plaukai. Nuo to šalčio bekraščio abudu pamiršom žegnotis.

Visą žiemą sėdėjom ir rūkėm, sapnavom gyvenimą.
Tu beveik išnykai, aš taip pat turbūt tik vaiduoklis.
Nors atrodo – yra dar gyvybės, atrodo – dar galima,
Bet žiema per stipri, per stipri, per stipri iš gyvenimo juoktis.