Erika Drungytė. Iš ciklo „Kaimo dienoraščiai“
2024 m. Nr. 4
* * *
Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė
K. Donelaitis
kartais // lekiant automobiliu
mus užklumpa laukai
pilni pempių // bet iš atminties
jokių atgarsių // prisiminimų
keistai besivartantys paukščiai
supjausto orą vertikaliai
tačiau iš atsivėrusio plyšio
joks miestas prieš mus neišnyra
argi nebūtų keista
jei vidury šių arimų // į mus atsigręžtų
už stiklo sienų triūsiantys klerkai
ir lygiai kaip mes // jau nustebtų:
Viešpatie, kas tai? laukai?
ir grįžusios pempės? pavasaris?
* * *
Tai molis / įmirkęs / lipnus // pažliugęs kaip „Metuose“ pas Donelaitį
Tik šičia dabar ne ruduo / bet jau randas pavasario ženklas
Snieginga buvo žiema / begaliniai išbalusi ir nespeiguota
Lygiadienio rytą pakirdęs barsukas nuėjo miegot / kad anksčiau gal
Nubustų – vasarį – perdavęs laišką nekañtriai aušroj Persefonei
Ir ji tada ėmė rangytis lovoje rūmų savųjų / kikenimais erzinti Hadą
Pasiuntusi armiją kurmių patikrinti žemės lengvumo bei nuotaikų
Tad šieji išrausę tranšėjas / įleido į jos miegamuosius kiek žemiško oro
O va jau tada prasidėjo visokie princesiški pokštai / juokai bei išdaigos
Miške iškilnojusi samanas / pílkumą leido pramušti snieguolėms
Laukuos pasivaikščioti oriai išėję krankliai / šnekučiuodamies gyrė Sokratą
Sode / pasikeitę neatpažįstamai / zylių balsai koketavo su Pano švilpynėmis
O tie / nuo šventųjų Kalėdų pradėję byrėt viens po kito ėriukai šėliojo tarytum
Darželį vaikų iš linksmybių įrengęs ganykloje būtų pats Komas
Tai štai / Kristijonai / sakau / tavo žodžiai ir visas hegzametro svoris įtikino
Kad vėjai čia plaikstos atėniškai gaivūs / didingi / demetriškai tikslūs
Tada atlapoju duris // adatėlė paliečia plokštelę / o ji kiek braškėdama ima
Kaip ratas ant tavo vežimo ašies / suktis / tik jau nesunkiai / lengvai // ir paleidžia
Iš plaučių visų siautulingai ir garsiai gražuolį / vienintelį mano Vivaldį
Kad aš tarp to siausmo girdėti imu / kaip aistringai / liaunos vyšnaitės kvėpuoja
Kovo peizažas
ir tose karalystėse požemio giedantys kurmiai
juodžiausiais švelniausiais balsais
lyg šilkiniais apsiaustais apgaubia
visą žemųjų pasaulių aklumą
taip tik rodos, kad žengęs žingsnį įsmuksi
kad yra ten kokia tai baisi praraja
o išties – niekur o niekur giliau jau
negali tavęs išsivesti vanduo anei smėlis
tavo judėjimas toks kaip kurmiarausių
kol yra su kuo pakalbėti ar palenktyniauti
iš velėnos lyg rakštį išguit kokį kirmį
tol smagiai savo krateriais viską aplink iškilnoji
o tik pasakyk, kad jau nieko nereikia
kad viską žinai ir pavasario giesmės nedžiugina
ir sugaus tave budintis katinas Buda
toks pat juodas kaip kurmis, bet regintis
ir ausylas, ir tykantis pievoje kantriai
sakytum ilgai ir nuobodžiai, bet visad
šitoks alkanas ir žingeidus, ir devynias
gyvybes dėl meilės gyvenimui gavęs
Bukolika
Užburtos vakaro valtys / visos o visos užburtos
Bazilikų lapais išklotos / lauramedžiais apipintos
Ir visas šitas užutekis – tarytum Kalėdų pyragas
Kvepėjo baltaisiais pipirais / imbierais ir gvazdikėliais
Negali taip būti negali – kalbėjo kiaunės aplinkui
Negali būti negali – lapės kuždėjos tarpusavy
Negali iš tikro negali – balti šermuonėliai šiureno
Po didelę pievą nusėtą bajorių žiedais it žvaigždelėmis
Bet buvo o buvo toks vakaras – vienas / daugiau nepamenu
Prieš pat pasikeičiant mėnuliui / prieš pat nutylant atoslūgiui
Iškilo visos lelijos – rausvosios baltosios gelsvosios
Taip skleidėsi tarsi išnarpliojo / saldžius savus užkalbėjimus
O koks gi dabar metų laikas / koks krantas čia ir kiek liko
Avelių ganykloje smėlių / raidėm juodom surašytųjų
Išmano dar / ar vien gano jas / niekam o niekam nerūpi jau
Neverta visai nebeverta / giedot piemenims kai Vergilijus
Seniai yra įdainavęs žvaigždynų garso takeliuose
Pats laikas dabar // kaip džiūgauja viskas ateinančiu amžiumi
Romėnai
Rugpjūtį, stebėdami mus užliejantį
begalinį žvaigždynų konglomeratą
gaudėme burnas pražioję
tą mirgančią baltą neaprėpiamybę
netirpstančią ir neišnykstančią
tirštėjančią be pabaigos
Prazvimbiantys meteorai, kometos
ir kitos panašios būtybės
privertę šoktelt iš džiaugsmo tarytum
Elzbietos kūdikį įsčiose
atidengė visą Jo kurtą bekraštį vitražą
su milijardais stikliukų binoklyje
Į jį žvelgdami matėm judančius
gyvus laikus nuo pradžios
ir juose visa šitaip be galo virpėjo
lyg tos baltos romėnų užuolaidos
švelnaus vėjo brize tarp kolonų pridengusios
tylią aimaną moters
Apalpusios vyro palaimoje tarsi dainuotų
Lisa Gerrard, o mes aiškiai suprastume
jos sukurtąją kalbą
kelionės motyvą ir tai, kur išeisim, jei čia
rugpjūtyje, būsim patyrę –
dabar jau laisvi