Ernestas Noreika. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 10
skriejantis žmogus
valgau angliškus pusryčius
ant staliukais apaugusio šaligatvio
virš galvos dulkėtos palangės
vazonų laivai žydinčiomis burėmis
miestas atrodo sausakimšas
pypina mašinos skimbčioja paspirtukai
bažnyčios skambina varpais
norėdamos prasiirti pro debesis
visi rėkia ir keikia vieni kitus
jog ne vietoje eina važiuoja
stovi gyvena ar myli
ne vietoje miršta ir ne vietoje
nusileidžia laiptai į dangų
visi kažkur skuba mėgindami
išvengti gyvenimų susidūrimo
riebiomis sumomis apsidraudę
savo nublizgintus kūnus
išvarytus iš rojaus salonų
čia visko per daug tik ne medžių
juos gali suskaičiuoti ant pirštų
styro iš betoninių plytelių
tarsi kokie senoviniai eksponatai
nuobodžios muziejų vertybės
skirtos tiems kurie dar nespėjo
virsti pažangiausiais kyborgais
su kiaulių taupyklių plyšiais
chirurgiškai įmontuotais nugarose
jiems medžiai kliūtys neleidžiančios
augti nykiems pastatams ir įgeidžiams
medžiai skirti tik ofisų baldams
kad juose įsitaisę priešais ekrano šviesą
mestų ant sienos prabangų šešėlį
norėtųsi įžvelgti daugiau grožio
galvoti jog pilkas betonas
tai didelė miesto drobė
ir tai kas vyksta yra normalus
tobulėjimas ėjimas pirmyn
su nuostabesnio gyvenimo idėja
tarsi vėliava plevėsuojančia
virš perpildytų tuščių gatvių
su holograminių medžių vizijom
po akimirkos jaučiu kaip kylu
atsiplėšiu nuo kėdės
iš rankų iškrenta šakutė ir peilis
niekas nekreipia dėmesio
kad virstu į žmogų iš šagalo paveikslo
žmogų su gaidžio galva žmogų-gaidį
skriejantį virš baltų stogų
su žibaline lempa rankoje
link savo liepų ir gluosnių
nepaisant to kad žmogus-gaidys
čia reiškia ką kita ir kad tamsa
visuomet yra skirtingo skonio
1046
svieskit mane pro žalius slyvų lapus
nutūptus blizgančių vabalų
pro žiedadulkėmis apėjusį stiklą
saulės nudžiovintus parudavusius žiedus
it purvinos lėlės šokančius
šiltą vėją ant voratinklių gijų
svieskit mane iš kasdienybės lentynų
pro senų knygų rampas ant kurių miega
ištroškę tiesos bet niekad jos nepasiekiantys
tik stebintys šešėlių teatrą
kurį gimdo užnuodytos žvakių liepsnos
jiems kaišo pro knygų puslapius
senųjų pasaulių seksualios grafienės
nėriniuotus pagalvių užvalkalus
prikimštus košmarų
apie neegzistuojančią ateitį
apie infliacijas ir brangstančius būstus
sunkėjantį vidinį atstatymą
apie a++ tiesą kurios pamatams
iki šiol tebenaudojamos šiukšlės
ir tonos sunešiotų sportbačių
apie palūkanas kasmet augančias
greičiau nei bambukų giraitės
svieskit mane iš šito pasaulio
kuriame nebeaišku kur dūmai kur rūkas
iš medžių styro skraidančios lėkštės
įsirėžusios į kamienus
nors sakai kad ten medžių grybai
arba laiptai į pačią viršūnę
paklydusioms sieloms
bet aš kartais matau tuos mažus padarėlius
ropinėjančius žolėje bankuose ofisuose
klegančius prekybcentrių oazėse
apžiūrinėjančius vitrinose madingus miražus
prie savo rankinių ir kaklaraiščių
derinančius smėlio audras
barškuoles ir skorpionus
matau kaip jie santykiauja su miško fėjomis
ir iki žemės graibymo nusigėrusiais nykštukais
matau kaip jie gimdo iliuzijas ir šnipštą
kuriuos labai greitai įsivaikina pasaulis
norėčiau pakilti virš žemiškos būties
virš savo kūno trapumo virš ribiškumo
išniręs iš fiziologijos kalėjimo
iš žodžių aptvaro kuriame žodis liūtlas
vis dar trinasi į narvo grotas
išsišokusiais šonkauliais
šie skamba it bado metalofonas
kurį per gimtadienį gavo turtingas berniukas
kad galėtų daužyti paauksuotu šaukštu
kol sulinks medžiai savanose ir išdegs žolė
nes žodis lietus išlijo į paraštes
svieskit mane pro žemės samanas
skruzdėlynų siaurus koridorius
pro šuns amžinojo poilsio vietą
melsvomis žydinčių žiedų akimis
pro medžių šaknis it ilgai nekirptus nagus
kad šie nuplėštų varganus kūno likučius
išryškintų energijos kamuolį
tu tari žodį žiogas šis strikteli
į praėjusių amžių žolę tu tari žodį meilė
ir šekspyras perbalusiu kokaino veidu
su odine rokerio striuke
mėgina nuskinti tarsi pernokusį vaisių
kad išlaikytume tai kas svarbiausia
kartais reikia patylėti
labai tiksliai kažko neištarti
ypač visų tų būtybių kurios
prisirišusios hamakus tarp eilučių
guli ilsisi ir laukia tarsi vorai
kol įkliūsim į tinklą
ir nustosim mosuoti sparnais
kol nustosime reikšti
smaragdai
išeini naktimis į balkoną
ir ištisas valandas žiūri į dangų
tarsi laukdamas kol jis išsiduos
kaip iš žvaigždžių pasisiūti
tamsai atsparų lietpaltį
kai krūtinėj įauga apvalus šešėlis
šnabždantis apie užkerėtą laiko medį
ir kad tarp jo šakų sidabrinis voras
viską pina į vieną tašką
kurio niekas nespėjo padėti
nes nuo lietaus užsikirto tušinukai
ir išdžiūvo vienaragių kraujas
kuriuo kažkas rašė istorijas
jose buvai virtęs į nežinią
buvai jaučiamas lyg pūslės ant pėdų
kai bėgama dangaus labirintais
avint nepatogius nike’o debesis
pilnus karo lėktuvų ir paukščių
dirbtinėmis audrų širdimis
ir jei viskas suplūstų
į tuos rašiklius jei užkurtų juos
išnykęs kraujas ir prakaitas
nertum kiaurai nepažintą erdvę
išlįstum grifų lizde surinktum smaragdus
paslėpęs po liežuviu nuspėtum ateitį
kol jie kapotų tavo kaukolę
ir išsigandę nuskristų
pro įtrūkius ėmus tekėti
žalsvai lazerių šviesai
valgomi pastatai
duri peiliu kiaurai per stogą
kambarius kai visi išeina į darbus
nesužeidžiant papūgėlių narveliuose
nesudaužant akvariumų
atsipjauni kelis aukštus
perteptus persiškais kilimais
ir ąžuoliniu parketu
ant kurio krinta vitražiniai langų šešėliai
atsargiai kramtai kad neišsilaužtum danties
į kriauklę ar žalvarinę žvakidę
jas spjaudai it vyšnių kauliukus
į fontanų dubenis
kai grįžta žmonės namo
ir ieško savo butų jų neberanda
jie suvalgyti iki pamatų
su visais darbo kambariais
miegamaisiais voniomis ir virtuvėmis
jie žiūri į gigantišką peilio rankeną danguje
ir spindinčius ašmenis
blizgų šaltą metalą kuriuo kažkas
atsipjovė ir paragavo jų kasdienybės
iščiulpė kaulų čiulpus iš vamzdynų
suskaldė knygų kevalus
nurijo kontekstus bei prasmes
pusiau padalijo vestuvines nuotraukas
jie stebi kaip krinta
nuo peilio ašmenų šešėlis
it saulės laikrodžio rodyklė
jie nežino kodėl slepiasi nuo saulės
ir kodėl šešėliai it vijokliai
apauga kambario sienas
jie norėtų žinoti kodėl gyvenant
suskausta per kelis aukštus
jei niekada nebuvo laiptų
apylanka
mirties slėnyje akmenys nubunda
šilkinėmis vėjų pižamomis
juda lėtai link lietaus dušų
pradeda savo sunkią dieną
vienas vardu Li jis visa širdimi
mėgina tau suteikti
tvirtą pagrindą po kojomis
kito vardas nežinomas nemėgink
ieškoti kada gimė kur augo
jis viską žino svarbiausios datos
jam tėra vaikiški barškučiai
kuriais žaidė vaikystėje
manysi jog girdėtas akmuo Si
jis neturi nieko bendro su muzika
nebent įvelsi pamąstymų
jog mėgina saugoti gyvybės stygas
kuriomis groja tas juodas akmuo
x net neištariamas
bet jam tai nė motais
nes tai ką daro dėl tavęs
sunkiai suvokiamas dalykas
Ge laiko tavo gyvenimą virš tilto
kai persisvėręs mąstai jog esi
pasaulio valdovas
kad tuoj suplazdensi sparnais
kuriuos perskaitei knygose
ar džiovinai tarp puslapių
Di tave maitino kad galėtum
atsispirti iš vidaus
ir katapultuotis peršokdamas
akmens amžių ir akmens lytį
Že šiek tiek nusivylęs
kad praradai tikėjimą savimi
kai maži nereikšmingi akmenėliai
užtvenkė tavyje vandenį
Veh atsveria kad pakeltum
kažką kas nukrito ant žemės
žvaigždes savigarbą šešėlius
pavojingiausias iš visų bevardis
jis leidžia smulkinti tuos akmenis
versti į vieną smaluotą masę
tiesti tave tarp neoninių miestų
apsišarvuok akmenine kantrybe
kai ateis atominė žiema ir kelininkai
pradės sunkų išgyvenimo darbą
ims sūdyti juodą kelių mėsą
barstys druską ant tavo žaizdų
.
..
…
….
…..
……
……..
……….
………..
…………
………….
…………..
……………