literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10

Naktinis

Coldplay koncertas
ištiko mus naktį mašinoj
rugpjūčio žvaigždynai ir šokis
išskleidus rankas aklinoj tamsoj
apkabinus visa
kas esti

tik niekam nepasakok
ką čia matei

tamsa užgimė
kartu su mumis
svetimi iki jos
neateis

tai rojaus pradmenys pats
dar neapšviestas jo dugnas
nekaltybės sklidini elementai
žvaigždynų druska
ir vilkas baltasis
kasnakt
mums perbėgąs kelią

visa kita tik atsiranda
tvėrimo tamsoj –
šokio mostais
renčiami
nauji kontūrai

jie įsišvies
jei ištversi
nepašaukęs manęs vardu
ir nesudeginęs plunksnų
kurias
tamsoje
nusimečiau

 


Arterinis

Vasara tokio sunkumo
kaip akmuo po kaklu
žemė dūsta
užmėtyta obuoliais
per šviežią mamos kapą
klampoja kerėpla vorelis

kaimynai kviečia į atlaidus
o aš stoviu įklimpus savy
ir šypsausi
lyg žiūrėčiau į juos
nuo kito ežero kranto
ir neturėčiau jėgų atsišaukt: ateinu

– jūs eikit aš tuoj pasivysiu –

paskutinis vasaros lašas
jau susitvenkė
negaliu to praleisti

tuoj trūktels
varpo bambagyslė
ir visiems palengvės

ar tikrai ar tikrai

atsigręžk –
nejau tai virš mūsų namų
kraujuoja
Jėzaus širdis

 


Vievyje

Sapnuodavau šitą ežerą,
o dabar: apsiniaukę, be vėjo,
tinkamas oras atsiminimams,
kvapams kuo giliau įkvėpti

stoviu po smilkstančiais
savo vaikystės topoliais ir iš čia
jūs man esate du juodutėliai
taškai ten toli
ant molo

o prie pat mano kojų
žalvarinėj žolėj (iki kokios
čia niekuomet neišbūdavau)
tokie ryškūs, sapnuoti
savo plunksnų pataluose
poruojasi du
vandens paukščių
skeletai

 


Paskutinis lapelis

Tai buvo džiaugsmo penktadienis
vėlyva lapkričio popietė
saulė
dosniai sutepė traukinio bėgius

kai taip į juos žiūriu
jaučiuosi keistai ilgesingas
sako sūnus

baltu akmenėliu
kurį jam padėjo
geroji ranka
įrašė
jis savo žodžius

o rausvas paukštelis
nelyg paskutinis
lapelis
spurdėjo nuščiuvusio beržo
rankose

 


Rakteliai

Bet vieną šaltą žiemos rytą
aš išplauksiu pilvu
į viršų

tuščia Viešpaties čiuožykla
ten aukštai

kadaise matyti veideliai
šmėkščioja
po ledu

tik jie nežino
kur čiuožyklos vartai
jie neturi raktelių

– dievuli
jie neturi raktelių –

man šalta
tarp žemės ir ledo

o mirę mylimieji
kur jūs

kodėl neateinat
manęs pasitikti

– dievuli
jūs neturit raktelių –

bet kas ten už devintojo ledo
taip graudžiai
artėdamas
žvanga

dievuli

rakteliai –

rakteliai –

rakteliai –

 


Žieminis

Beaistris žiemos dangus
veidrodžiai užvalkstyti
ką tik liepsnoję klevai
pririšti prie ligoninės gulto

apanglėję jų kaulai
suvystyti steriliais
vystyklėliais

viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

 


Ugninis

Marijos rožės –
      po šitą dangų
karvės juodveidės –
      po šitą žemę

tik žmogaus dukrai
nėr kur galvos
      priglausti – – –

į mylimojo skreitą
       galvą dedu
į kapo ugnį

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Raitelė be galvos. Keturiasdešimt metelių gyvenau be galvos ir neprireikė tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt kokie greiti jie buvo tie mano meteliai kokiais įstabiais turiniais iškimšti

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8–9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.

Laura Sintija Černiauskaitė: Tekstai prie odos

2015 m. Nr. 10 / Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė atsako į Renatos Šerelytės klausimus / – Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos…

Jūratė Sprindytė. Novelių menuetas

2015 m. Nr. 8–9 / Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi fjūčer. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 159 p.