Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 10
Naktinis
Coldplay koncertas
ištiko mus naktį mašinoj
rugpjūčio žvaigždynai ir šokis
išskleidus rankas aklinoj tamsoj
apkabinus visa
kas esti
tik niekam nepasakok
ką čia matei
tamsa užgimė
kartu su mumis
svetimi iki jos
neateis
tai rojaus pradmenys pats
dar neapšviestas jo dugnas
nekaltybės sklidini elementai
žvaigždynų druska
ir vilkas baltasis
kasnakt
mums perbėgąs kelią
visa kita tik atsiranda
tvėrimo tamsoj –
šokio mostais
renčiami
nauji kontūrai
jie įsišvies
jei ištversi
nepašaukęs manęs vardu
ir nesudeginęs plunksnų
kurias
tamsoje
nusimečiau
Arterinis
Vasara tokio sunkumo
kaip akmuo po kaklu
žemė dūsta
užmėtyta obuoliais
per šviežią mamos kapą
klampoja kerėpla vorelis
kaimynai kviečia į atlaidus
o aš stoviu įklimpus savy
ir šypsausi
lyg žiūrėčiau į juos
nuo kito ežero kranto
ir neturėčiau jėgų atsišaukt: ateinu
– jūs eikit aš tuoj pasivysiu –
paskutinis vasaros lašas
jau susitvenkė
negaliu to praleisti
tuoj trūktels
varpo bambagyslė
ir visiems palengvės
ar tikrai ar tikrai
atsigręžk –
nejau tai virš mūsų namų
kraujuoja
Jėzaus širdis
Vievyje
Sapnuodavau šitą ežerą,
o dabar: apsiniaukę, be vėjo,
tinkamas oras atsiminimams,
kvapams kuo giliau įkvėpti
stoviu po smilkstančiais
savo vaikystės topoliais ir iš čia
jūs man esate du juodutėliai
taškai ten toli
ant molo
o prie pat mano kojų
žalvarinėj žolėj (iki kokios
čia niekuomet neišbūdavau)
tokie ryškūs, sapnuoti
savo plunksnų pataluose
poruojasi du
vandens paukščių
skeletai
Paskutinis lapelis
Tai buvo džiaugsmo penktadienis
vėlyva lapkričio popietė
saulė
dosniai sutepė traukinio bėgius
kai taip į juos žiūriu
jaučiuosi keistai ilgesingas
sako sūnus
baltu akmenėliu
kurį jam padėjo
geroji ranka
įrašė
jis savo žodžius
o rausvas paukštelis
nelyg paskutinis
lapelis
spurdėjo nuščiuvusio beržo
rankose
Rakteliai
Bet vieną šaltą žiemos rytą
aš išplauksiu pilvu
į viršų
tuščia Viešpaties čiuožykla
ten aukštai
kadaise matyti veideliai
šmėkščioja
po ledu
tik jie nežino
kur čiuožyklos vartai
jie neturi raktelių
– dievuli
jie neturi raktelių –
man šalta
tarp žemės ir ledo
o mirę mylimieji
kur jūs
kodėl neateinat
manęs pasitikti
– dievuli
jūs neturit raktelių –
bet kas ten už devintojo ledo
taip graudžiai
artėdamas
žvanga
dievuli
rakteliai –
rakteliai –
rakteliai –
Žieminis
Beaistris žiemos dangus
veidrodžiai užvalkstyti
ką tik liepsnoję klevai
pririšti prie ligoninės gulto
apanglėję jų kaulai
suvystyti steriliais
vystyklėliais
viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis
Ugninis
Marijos rožės –
po šitą dangų
karvės juodveidės –
po šitą žemę
tik žmogaus dukrai
nėr kur galvos
priglausti – – –
į mylimojo skreitą
galvą dedu
į kapo ugnį