literatūros žurnalas

Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3

* * *

dievas davė dantis
padėjo ant lentynos
sako jeigu pasieki pasiimk
graužti galėsi
juodą ridiką
padeda
tai lengva užduotis –
bet jis davė ir skausmą,
pasakė
jeigu turi sveikatos –
šlovink
o jeigu ne –
tada šiaip keikis keikis
kol nubusi –
pasaulyje ana-me, name, mene –
bet nei keiktis nei šlovinti
aš esu tyloje
tik eilėraščiai mane lanko
nesibaigia

 

 

* * *

Aš paklausiau kaimynės
ant laiptų
atsiprašau ar jūs jau buvote
mirusi
gal žinote kelintais
aš –
aš daug kartų –
daug kartų žinoma
tai tokia sunki mokykla
gyventi mirti iš naujo
išvaduok išleisk atidarykite visus langus
stogus duris
ne
niekas negirdi
kur mano vyrai vaikai
mano buvusio nebuvusio kraujo
Saturno provincijoje
ačiū Die kad jie ne čia
nes Žemė yra baisi
labai baisi ir sielvartingai
graži
bet dar daugiau nuo to viso žiaurumas
nes pasirodo mes ne visi vieno kraujo
nes tas grožis ir gimdo žiaurumą –
išmok mintinai
tyliai tylėk sau pati
patylėk
apie tai negalima kalbėti

 

 

* * *

Lapkričio naktis.
Lietus, kaip siena.
Užsigeidei staiga jaukumo,
žiburio šviesaus ant stalo,
rausvu gaubtu?
Gal žaižaruojančios taurės?
Jau viskas buvo.
Juoda upė po kojom tavo guli
paklusni,
kaip senas kilimas lygus,
nubluko raštai.
Užsigeidei jaukumo?
Staltiesės baltos, juodų akių,
aukso dulkėm pabarstytais vyzdžiais?
Gal užsigeidei jaukumo…
Jau viskas buvo.
Viską sudaužei – kam tau ta laimė nuobodi,
tu niekam nebuvai ištikima,
išskyrus brolį vėją.
Ir jau žinai, kokiam žaizdre
tavęs jaukumas – tas nelabas – tyko.
Tu nieko nebijok.
Tau vėtra močia, tau tėvas pelenai –
tave ant Viešpats rankų sūpuoja
geltono vandenyno atšvaitai.

 

 

* * *

Parašyk kad tada tau skaudėjo
iš tikrųjų skaudėjo
nerašyk nerašyk
nesakyk
tai tik dūmai pro ašaras dūmai
buvo siena raudona
mūrinė
jinai laikė mane
apkabinusi
kad negriūčiau
smūgis toks trumpas
staigus
toks lauktas
ne aš nealpau –
mat alpimų laikai galantiški
jau buvo seniai nusibaigę –
išlikau
reiškia smūgis nebuvo mirtinas –
reiškia galima gyventi švytėti
net šviesti –
bet kitur ir kitam

 

 


Eilėraštis apie kareivius

Aš paskubėjau – – –
nutolo mėnulis
o saulės nebuvo niekada
apžlibusi ėjau
be akinių
laimės ieškot
nes argi mes darom dar ką nors –
mums duokite laimę
ne skurdą
ne skudurą
net ne karą šlovingą
duokite mums laimę
grįžtam namo sušalę
ak dar joks ne pavasaris – – –
kojos apvyniotos kruvinais
žuvusiųjų marškoniais
mes liūdni Napoleono kareiviai
mūsų širdyse – skurdo
išdidumo ir įniršio taurė liepsnoja
duokite laimę
vyno ir dvaro panelių švelniaodžių
gražiai sušukuotais plaukais
oi ne – ne vyno ne panelių –
užteks jau pakaks
liūdesio vyno panelių –
ne tai ne tai
duokite mums laimės
parodykite trumpiausią vieškelį
kur toji pasislėpus glūdi šabakštynuose
mes ją ietimis šoviniais
kalašais
priversim pagaliau pasirodyti
atsiduoti
mes ją paimsim
nesvarbu kiek bus žuvusiųjų
juk mes mes ėjom tavęs –
Laime

 

 

* * *

Naktis dar nesibaigė
bet aš jau atvėriau langą
tegul vėjas sumaišo suplaka
mintis
tas vėjas nuo Atlanto
taip draskosi staugia
bet išties jis minkštas švelnus
ir šiltas
jo rankos apkabina pakelia
ir aš išmokau šypsotis nelaimėje
neverkti
kas padės jeigu ne tu broli mano
vėjau
naktis dar nesibaigė
bet aš jau atvėriau langą
išleidau skausmą laukan –
į mane žiūri iš tamsos
pajuodusios rudenio rožės –
jos vis dar žydi.