Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3

Diena ten, diena atgal

Susižeidei abi rankas.
Tu joms padėsi.
Nejučia prisėdai
svetainės baltmėj –
pro stiklinę verandą
krinta šviesa.
Dauboje kvapūs medžiai,
nenusakomas jų ošimas,
lyg aidėtų kažkas
per du aukštus:
kai esi pirmame,
jis tvyro virš tavęs,
kai antrame –
jis kaupias žemiau.

Tu padėsi ošimui,
kaip ir rankoms,
juos užrašęs
kone kaligrafišku braižu.
Diena ten, diena atgal.
Viskas paprasčiau
ir sudėtinga,
lyg aidėtų.

 

Tranšėja

Jeigu čia gyvenai,
nesustojai keliavęs:
krykštei, šokinėjai,
meldei atitolinti kančią
ir lindėjai lyg dievdirbys
tarp melsvų akmenų, –
tu sutvertas buvai,
ir laikas tavęs
niekada nepaleis
iš savo tranšėjos.
Šit eini Lygumų gatve –
grįžęs namo.
Kur toji pradžia,
daug žadanti pradžia,
pilnutė gamtos,
švitesio, bravūros?
Nei šviesa, nei tamsa,
nei naktis, nei diena –
tu esąs niekas,
lyg išpažintum iš anksto
nulemtą dėsnį.
Ir toli, ir arti žaros ilgos,
lyg suktų kas
kibirkštis ar liepsną.
Tu, pasirodo, besąs niekas.
Po debesų išvagotu dangum
visa tai niekam verta,
kas buvo, kas bus.
Ir toli, ir arti,
ir čia, ir tenai –
ant melsvų akmenų
bangos.

Kol tampa tylu

Jauti skvarbius lapus
po trobesio langais,
nebaigto šlamesio sode.
Jauti skvarbius lapus,
kol tampa tylu.
Jauti lapus.
Tu suvoki, tai tikra
ir neabejotinai arti.
Tiktai, kas arti,
nėra visai tikra, nes tu
galiausiai išmokai, ką suvokt:
užgirį, upę, pavienį šešėlį,
glosniausias lūgnes palei krantą,
ramiam vandeny, –
nors pasiimk
atminimui jų miniatiūrą.
Čia galėsi įeit,
bet jau neišeisi,
nepabusi iš vienišo korio.
Tu matei pargriautas tuopas,
popietės šliūžę, nuniokotą
pražūčiai salą, regėjai bežadę rimtį.
Turėjai slaptingą servantą,
buvai nuovoki mažystei.
Gyvenimas baigia ne viską,
ne viską su vėju lauke.
Šešėliai į ežerą, upę,
kažko papilkėję viržiai
ir baltas akmuo.
Ir baltas akmuo lygumoj.
Nors pasiimk atminimui
jo miniatiūrą.

Sala

Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.
Žodžiai išeina ten,
iš kur kilę. Aukšti
kaip miškai krūmai,
besileidžiančios
saulės spindesys
plevena atšvaitais
nuo uolų ant uolų
ir atgal. Su savo
prarastim.
Sala niekuo dėta,
ji sutvirtina tavo žodį:
pasėdėjęs ant rąstų,
linksti į kaimo šcherus,
į vienatvę ir ūksmę.
Garsai, kuriuos išgirsti
pirmą sykį, skamba
slapčiau nei iš tiesų.
Vienkiemis šcheruos,
jo šviesuma apmirus.
Tarp stačių skardžių
guli fiordas,
pasiklojęs žalių meldų
ir dumblo, tamsesnių
už Ingmaro Bergmano
klastą.
Mušant nežinomą taktą,
pašoka vieni niekai.

Pažadėta diena

Ji būtinai ateis,
laiku pažadėta diena.
Senovinį stalą
paslėpsiu liepų pavėsy.
Jei jas kas iškirstų
sykiu su parko skulptūrom
ir gelstant vasaros žarai
nebūtų kur dėtis,
gal priglaus pastatai,
jie kyla šlaitais lyg laiptai.
Mano studija –
mano mažoji galerija.
Ramią eleganciją pamėgusios moterys
renka menkučius mėnulio akmenis,
nukritusius nakčia ant žemės.
Juvelyro paklausiau,
koks antrasis pagal stiprumą akmuo?
Jis atsigrįžo į fligelio nišą
lyg neišgirdęs:
– Eilėmis bėgančios klostės,
daug nuolatinių nelygumų.

Iš lėto

Piupitro neturi,
klavyro nežinai.
Iš lėto buvimo
pravėso žirnienė
ir netikėti laiškai.
Mirtis lyg vanduo
išskalauja gyvybę.
Dar gyvas išvysti
plačią melžtuvę,
kurion trykšta
aklo kūno
melžiamų ožkų
pienas.