literatūros žurnalas

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4

 

Degantys miškai

 

Miklusis graikas, pasivogęs ugnį,
ne pirmą kartą pleškina miškus.
Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm,
išsiveda į nežinią vaikus.

 

Per patį vidurį nukandęs anekdotą,
komediantas šoka nuo uolos
į vandenyną šaltą ir putotą,
nuo žemės gaisro slepiasi pursluos.

 

Liepsnosvaidis, poeto sukonstruotas,
ne vien tik širdis degina, bet ir kitus
gyvybės organus, ištirpęs protas
lėtai per kaulus teka į batus.

 

Nuo debesėlio žiūrint viskas žiauriai
yra gražu, užkurta tobulai.
Iš pelenų pakyla dinozaurai,
na, feniksai, o gal ir angelai.

 

 

Tolstu nuo žmonių

 

Tolstu nuo žmonių,
bet nejaučiu baimės,
lyg eičiau iš lėto
link augalų.
Fontanai užako,
čiulbėjimas baigės,
paparčių pasauly
vėsu ir tylu.

 

Prastai juos pažįstu –
nutolstančius žmones,
tačiau augalų
nepažįstu visai.
Raminamas vėjo
dainos ar dejonės,
artėju prie žemės,
kur gęsta balsai.

 

Kad žmonės bent būtų
pabandę surikti,
vilioję sugrįžti
dosniais pažadais…
Atbėga erškėtis
manęs pasitikti,
pašviesdamas taką
viltingais žiedais.

 

 

Gegužio ankstų rytą

 

Gegužio ankstų rytą
po žydinčiais kaštonais
tupėjo valkatėlė,
įkniubęs į kelius,
ir šėrė labdaringa
vaikų paspirta duona
sutūpusius prie kojų
melsvuosius karvelius.

 

Kokios bereikia laimės,
kokios bereikia šventės,
kai rytas toks žieduotas
ir kupinas vilties.
Iš daugiaaukščio namo
išpuolė dvi studentės
ir kirtusios kvartalą
nuskuodė link stoties.

 

Ūmai kažkoks šunytis
tarpduryje sulojo,
pro langus radijukai
padūko skelbt žinias.
Karveliai išsigando,
pakilę išlakiojo,
pradėjo busti žmonės
ir budint mašinas.

 

Žmogelis po kaštonais
šiek tiek dar pasibuvo,
ieškojo, kol surado
kišenėse smulkių,
tada kaip tie karveliai
pakilo ir pražuvo,
šunyčiams ir mašinoms
išnyko iš akių.

 

 

*

 

Kada mirtis atėjo,
varteliai negirgždėjo,
gaidelis negiedojo
ir net šuva nelojo.

 

Nė vienas negirdėjo,
kaip ji vidun įėjo,
nematė, kur pražuvo,
iš ryto žiūri – buvo…

 

 

Dukra pareina iš pirties

 

Motušė krauna dukrai kraitį,
kačiukas miega vežime.
Kiekvieną naują raganaitę
senieji maišo su žeme.

 

Kad negraži, bala nematė,
bet juk tyliausia tarp tylių,
ne žiežula ir ne gyvatė
su dvišakiu liežuvėliu.

 

Ant kalno sukasi malūnas,
dukra pareina iš pirties,
tamsoj garuoja baltas kūnas,
pelėda tupi ant peties.

 

 

*

 

Ne kažin ką poetai man begali pasakyti:
lemena, kad gyvenimas gražus.
Prie durų stovi – vienas su gėlyte,
o kitas basas, šitas nepražus.

 

Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu,
kas nužydėjo, tas nebepražys.
Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia
klajot po jūras vargšė geležis.

 

Išvyksta traukiniai, gamtoj išmiršta rūšys,
ne nykstančios, o tos, kurių gausu.
Man iš po kojų rudeninis gūsis
pagriebęs lapą neša virš visų.

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Algimantas Mikuta. Mėnulio peilis

2014 m. Nr. 5–6 / Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 2 / Kitapus griovos
kas dieną vyko šventės,
ir grodavo orkestrai prašmatniausi,
ir traukdavo procesijos alėjom,

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 1 / Dabar ramu, tik nedrąsu puikuotis,
kad gyvenu kitaip nei gyvenau.
Tamsybėj tvenkiasi kažkas – gal votys,
gal ugnys ir lava? Aš nežinau.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

Ramūnas Čičelis. Gyvenimo vertė

2011 m. Nr. 10 / Algimantas Mikuta. Kompostas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 640 p.

Algimantas Mikuta: Bažnytkaimio vaiko sindromas

2011 m. Nr. 7 / Poetas Algimantas Mikuta atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus Algimantas Mikuta / Mielas Algimantai, bėgant metams kalbėti „apie kūrybą ir save“, beje, kaip ir apie gyvenimą, darosi vis kebliau ar net visai beviltiška…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 10 / Purpčioja paukšteliai
už storų stiklų,
ką man šneka, gieda,
nieko negirdžiu.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 5–6 / Mane atpažįsta
iš seno nušiurusio dėklo,
vargu ar kas nors beprisimena
mano amatą, vardą.