Diana Paklonskaitė. Šokantys šermukšniai
2023 m. Nr. 5–6
1
šluoju šermukšnio uogas
nuo šaligatvio
kad laiptinės gyventojai
nebumbėtų:
kadais pasodino beprotė
du metrai nuo lango
iki penkto aukšto
tik šakos ir lapai
žiedai ir bitės
paukščiai ir katės
sproginėja po kojom
gąsdina batų nosis
tokia gausybė šiais metais
lyja ir lyja
visą rugsėjį
neišeitum į miestą
jei nereikėtų
sėdėtum
prie virtuvinio stalo
įsisupus į skarą
o įdienojus šluotum
šlapias šermukšnių uogas
šermukšnių vyną
šermukšnių žemę
į rožinį kibiriuką – – –
šluotum ir šluotum
ir va šitaip gyventum
2
saulė jau nepakyla taip aukštai
žaidžia žemutinėm šermukšnio šakelėm
lapų paraudusiom skiauterėlėm
kurios už savaitės kitos sūkuriuosis
blaškomos vėjo nudrengtoj žolėj
bet dabar, aštuntą valandą ryto
dar šoka šešėliais
geltonos užuolaidos klostėse
laminuotų grindų ornamente
mirguliuoja ant puodelio ąselės
kvepia kava
3
Desertinis buvo raudonas –
raudoni minkštasuoliai
raudonos barmenės lūpos ir uniforma
raudonas nervas žvilgsniu skenuojant
Valentino Masalskio lietpalčio skverną
valkatėlės pusryčius iš maišelio
a. a Sonatos dališką eskizą
a. a Kampo ironišką šypseną
dar kartais prie veidrodinio baro
gurkšnodavo kavą toks Saulius
septyneriais metais vyresnis už mane
jo motina, kiek atsimenu, daktarė
buvau beviltiškai įsimylėjusi
nes su giliausiu liūdesiu maniau
kad esu per prasta
iš visų Desertinio lankytojų
labiausiai jį ir prisimenu –
gal kartais prasilenkiam Laisvės alėjoje
bet vienas kito neatpažįstam –
pasenom tiek
kiek paaugo šermukšnis
4
2002-ieji, Užupis, Poezijos pavasario šventė
su Rimute mindžikuojam prie lauko terasos
bet apsaugos darbuotojas į kalbas nesileidžia:
– čia poetų šventė, – nukerta, nenusiteikęs ginčytis
atlapu delnu stumdamas laiptų link
– aš irgi poetė! – ginuosi šermukšniniais rankogaliais,
o mano draugės marškiniai – įkaitusio vakaro mėlis
(Rimutė prekiauja turguje, todėl gali rinktis
kokius tik geidžia marškinius)
bet apsaugos darbuotojui tai įspūdžio nepadaro:
– čia poetų šventė, pašaliniams negalima! –
jau rimtai prieš mus atsistoja, išpučia krūtinę
pasistiebusi už jo pečių matau paslaptingus poetus
girdžiu alumi putojantį juoką…
– o autobuso konduktorių irgi neįleidžiat?
5
šermukšnio po langu dar nebuvo
kai triūsiau prie medaus torto
skirto Alytaus kaliniams –
pridegintu cukrumi kvepiantys biskvito lakštai
ką tik ištraukti iš dujinės orkaitės
ir išdėlioti ant virtuvinio stalo
grietinės stiklainis, kiaušinių lukštai
citrinos rūgštelės maišiukas
išbirę miltai ant rusvai dryžuoto
pasibangavusio linoleumo
nes baisiai norėjau pasipuikuoti
savo kulinariniais sugebėjimais…
pamenu, kaip prajuko dukra
išgirdusi mano jaunystės istoriją
išties juokinga, kai pagalvoji
tik neatsimenu lango be šermukšnio – – –
6
2002-ieji, Poezijos pavasaris
Maironio muziejaus kiemelyje
į sceną lipa poetai –
gražūs, rimti, susikaupę
(pasirodo, filmuoja LRT)
o aš mosuoju savo šermukšniniais marškiniais
mosuoju…
gal plevėsuodama net apkuliu kitus – –
nei šis, nei tas
7
gydyklų parke
gatvės šlavėjams grėbiant lapus
į smailas krūveles
prisiminiau savo veidą
kalėjimo prižiūrėtojos akimis:
– čia tu? – klausia ir juokiasi
vedžiodama pirštais svetimo
paso nuotrauką
iš kurios žvelgia 15 metų vyresnė
rūsti moteriškė banguotais plaukais
– aš, – bandau išlementi
nedrebindama balso
žiūrėdama jai į akis
– čia tu? tikrai tu? – baksnoja smiliumi
ir dar griausmingiau kvatoja
– aš, tikrai aš, – kartoju, ir vėl kartoju
nes taip esu išmokinta
lyg daužyčiau galvą į sieną
ar atlikčiau švenčiausią pareigą
– aš, tikrai aš! – nes myliu jus visus
ir tave, stora prižiūrėtoja
su tatuiruote ant krūtinės
– aš!
išdraskysiu vielines tvoras
ir visas duris atrakinsiu
nuo saldžių pyragėlių
ištirps liežuviai, o žvilgsniuose
pasipils nakties meteorai
aš, tikrai aš…
jau meldžiu
ir burna prisipildo
šermukšnių kartumo
8
ar Meksikoje
daug poetų
šluosto nerimo lašelius
nuo kaktos
šermukšninių marškinių
rankogaliais
Gerardai?
9
Iš pokalbio su L. Jakimavičiaus eilėraščiu
laikas, kai žmogus
žmogaus nebijojo?
tikriausiai nevykusiai pajuokavai
paklausk kurio nori
šermukšnio prie kelio
10
man parskridus iš Airijos
sugrįžo ir bitės
į šermukšnių žiedus
11
2021-ieji
rugpjūčio 15-tos nuotrauka:
Diana, Ričardas, Ana, Patrikas, Nojus
Šuo
ir
Šermukšnis
12
nemiga ištinka staiga
lyg palietus nuogą elektros mygtuką
pas patėvį, Ratnyčios namo rūsyje
ketvirtą ryto
kaimynų vaikiščias rūko –
į mano lovą įsėlina
jo cigaretės dūmas
kaimynų balkonas, kaip ir manasis
neįstiklintas, ir jiems
šermukšnio šakos dar labiau
13
lapkritis –
šermukšnis be lapų – – –
lyg nieko naujo
šiame atodūsy
viskas teisinga
tik ant šakų
randuoti drugeliai
plazda
keisti tokie
beveik permatomi
erdvės neužgožia
dūzgia kaip bitės
bet vėlėmis
nepavadinsi
14
paukščiai lesa
šermukšnio uogas
nuo šaligatvio
šiąnakt buvo
pirmoji šalna
15
ir man gardi
ta suledėjusi uoga –
visas gyvenimo saldumas
ant liežuvio
16
Iš pokalbio su L. Jakimavičiaus eilėraščiu
kodėl visa tai yra
kaip yra?
anaiptol ne metafizinis
klausimas
pažiūrėk į tą vaikį
čiaumojantį
kramtomą gumą
apžiūrinėjantį naują
automobilį –
smailu bato galu
baksnojantį padangą
ir jokių šermukšnio uogų
vyzdžiuose
net patekant saulei
17
Iš pokalbio su L. Jakimavičiaus eilėraščiu
ar tikrai per trumpi
mūsų gyvenimai, Viešpatie?
nukertam daugiau medžių
nei pasodinam
išgenam į nebūtį daugiau paukščių
nei prijaukinam
traukiam iš jūros vis tuštesnius tinklus
taip ir neišmokę dauginti žuvies
rašom niekus žydram ekrane
neįsimindami vardų
bet būtinai spustelėję
ant raudonos širdelės
tik sliekai, ištikimiausi rusvieji
žemės angelai
purena dirvą
net užminuotuose laukuose
18
visą žiemą išsilaikė šermukšnio uogos
ant liaunų šakelių
pilkšvos, susiraukšlėjusios
panašios į juodžemio gurinėlius
rytai šviesesni
vakarai ilgesni
sniegas melsvesnis –
atskrido paukščių spiečius –
skabo uogeles
o kekės virpa tarsi šoktų
susikabinę su aštriais
snapukais
19
vis minkščiau
nuo tirštėjančių
šermukšnio lapų
vis švelniau
ir tamsiau –
apsiklosiu
išsimiegosiu
nors gaila vasaros
bet pailsėti reikia
prieš naują kelionę
– – – – – –
kai atsikelsiu
kelias bus nuogas
šermukšnio uogos
aštriai raudonos
tačiau teisingos