literatūros žurnalas

Dovydas Grajauskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 8–9

Dovydas Grajauskas gimė 1996 m. Klaipėdoje. Mokosi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso laureatas (I laipsnio diplomas už poeziją, 2013). „Metų“ žurnale kūryba publikuojama pirmą kartą. 

 


Mokomės vienatvės

dalyvaujame soc. renginiuose
bendraujame su publika
einame išgerti su draugais
važiuojame į iškylas savaitgaliais
imame neapmokamų atostogų
leidžiame laiką su šeimos nariais
leidžiame laiką su mylimaisiais
leidžiamės suvedžiojami moterų
leidžiamės į ekspedicijas po sibirą
aktyviai dalyvaujame diskusijose
patys rengiame diskusijas
buriamės į knygų klubus
buriamės į dvasinės pagalbos klubus
buriamės į mišias
būriuojamės prie madingo klubo
buriuojame kuršių mariose
būrai buriukai

pareiname namo
žliumbiame – trys kambariai
o šitaip tuščia

 

Nederantis

ir taip jau ne kartą buvo ir bus
paukščiai čiulba saulė šviečia
dangus giedras, ar bent jau
kaip ten: debesuota su pragiedruliais

o jis vis su ta savo meškere visą mūsų
ramų peizažą gadina, gal ir nenorėdamas
bet kam gi čia jo tokio reikia, va: sėdi
nė nekrustelėdamas, tarsi visas mūsų peizažas
jam jau būtų nuėjęs perniek – ir vakar čiulbėjo
ir švietė, ir rytoj taip bus ir visa jau buvo šįsyk
ar dar kada

paklaustas atsakė:
o kas gi būtų kitaip – gal nebent
vakarienei vienas kitas ešeriukas
išnertų iš pilkėjančio stiklo
ir tiek, ir nieko daugiau:

stovinčio
vandens
ribuliavimas

 

Nederantis II

o, ponios ir ponai
ponios ir ponai
apie jį kalbėdavo:

maldaujame būti atsargiais
šis žmogus gali būti pamišėlis
taip, ko gero, ir bus – sakė draugai
neturėjo jų

neturėjo ir dar daug ko
vieni sakė – proto, kiti – moters
treti – sielos arba Jėzaus Kristaus
pats neneigė neturįs tik pieno
ir dar keleto namų apyvokos daikčiukėlių
ausų krapštukų – tarė vienąsyk nusigėręs kažikur
gavo į snukį, lig šiol nesupranta, už ką

vis vaikščiodavo po miestą su tuo pačiu popierėliu rankoj
čia pirkinių sąrašas, – sakydavo
ten buvo parašyta:

aš kurčias, man nupjovė koją
duokite lituką arba du naujai

ir dar: wilkommen
to the Cabaret.

 

Apie reiškinius III

atsimenu, sykį žiūrėjau kažkokią dokumentiką
apie namo grįžtančius kariškius, berods, Irako
ar kokios kitos nedraugiškos vietos
graudūs, žinoma, vaizdai – verkiančios dukros
moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys
į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam
buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar
stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio
rožiniu zuikiu

bet netgi ne tai buvo liūdniausia
bet ne tai pamatęs žliumbiau taip, kad
net manoji paklausė, ką aš ten tokio
pamatęs

o pamatęs štai ką:
jaunutis dar, kokių dvidešimt ketverių,
ne daugiau, be jokių balionų, rožių ir zuikių
grįžta į savo treilerį kažkokiam šūdrajony,
vienam tų, kur ir dienomis baisoka vaikščiot
grįžta, ir jį sveikina
tik vienintelis jo nusenęs auksinis
retriveris.

 

Sėkmės formulė

kai ji laimėjo
miesto mokinių mokomųjų
bendrovių mugės trečios
vietos trofėjų

verkė
laistė šampaną
dėkojo dievui
ir savo dėstytojui

sakėsi eisianti toliau
sakė, kad nesustos
ir sieks geresnių
rezultatų

kartojo vis, kad svajonės
pildosi, jei tik labai
panorėsi

jei tik labai labai
labai labai labai
panorėsi

bet labai

tada būtinai
pasieksi
geresnių
rezultatų

 

 

Personažas aiškina savo mylimajai, kodėl jis vadinasi personažu

Prašom, gerbiamas poete.

Iš gyvenimo

 

žiūrėk, meile mano, čia aš
panaudojau personifikaciją
o čia hiperbolizavau tavo
skruosto duobutę, žiūrėk

o čia va galima aiškiai įžvelgti
metonimiją – įvardijau, kaip man
skaudu buvo anądien žiūrėt į pasaulį

trečiajam posmely aš metaforiškai
išreiškiau savo pasimetimą dėl
šiuolaikinės visuomenės ir mano
paties peripetijų, kalbėjau daug
apie nesusišnekėjimą, pasimetimą
ir neviltį, subtiliai baigdamas klasikine
litote „adata šieno kupetoj“

pažvelgusi giliau išvysi, kad ketvirtam posme
mėlynos užuolaidos iš tiesų simbolizuoja
gilią mano depresiją ir emocinį chaosą
o tai, kad aš jas užtraukiau, rodo
kad atsiribojau nuo pasaulio ir dabar
nieko nenoriu matyti ir kad aš išgyvenu
kūrėjo skausmą ir meninę krizę

taip pat norėčiau, kad atsižvelgtum
į tai, kokiu sunkiu man laikotarpiu
aš visa šitai rašiau, ir turėtum omeny
kad šis tekstas yra išskirtinis mano
kūrybos spektre

vėliau dar gali rasti mano stiliui
būdingų ir nebūdingų epitetų, o prieš
pabaigą pralenkiau pats save pavartodamas
sinekdochą ir galiausiai visiškai
susitapatinau su lyriniu subjektu

žiūrėk, mylimoji, viskas dabar išaiškinta
argi negražu, meile tu mano, žiūrėk
dabar jau žinai viską, todėl žiūrėk
ką pridirbau

Elžbieta Banytė. Reiškiasi, bet ar reiškia?

2017 m. Nr. 12 / Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.