literatūros žurnalas

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia

Viskas taip, kaip kadais palikau –
          nors tiek metų čia mano nebūta.
Gal tik stogo skarda pakeista,
          kitas kunigas, įvestas šildymas,
Tačiau klauptai tie patys, ir spraga
          vis taip pat (gal tos pačios?) žvakutės,
Ir alsuoja vargonai, ir svirpia
          moterėlės balsais pritildytais.

Į mane smalsiai žiūri berniukas,
          kaži ką sau po nosim niūniuodamas,
Kiek didoku rudu paltuku
          (lygiai tokį turėjau vaikystėje),
Ir atrodo, žinau jo mintis,
          net galėčiau išvardint jo nuodėmes,
Kurių man net šiek tiek pavydu –
          jos net Dievui sukeltų šypseną.

Virš altoriaus pablukusioj freskoj
          Jėzus tęsia pamokslą iš valties,
Jau bylotą ir tądien, kai mes
          prie Pirmosios Komunijos ėjome…
Štai žiūriu į tuos žmones ant kranto,
          į tą ranką, į dangų iškeltą –
Ir staiga ima reikšti tą patį
          ilgesys, atmintis ir tikėjimas.

 


Po

Kiekvieną naktį rašau,
Kiekvieną rytą viską ištrinu –
Lyg tas prakeiktųjų laivas iš Haufo pasakos,
Kasryt po pasiutusio plaukimo,
Po pasiutusio vėjo, ką tik sprogdinusio bures,
Vėl ir vėl aptinku save toje pačioje vietoje –
Bežiūrintį į padėrusių savo akių atspindį,
Atmuštą lakuotame
Stalo paviršiuje…

Ak, įstrigau, įstrigau ties tėčio karstu –
Kiekvieną naktį išsikasu, kiekvieną rytą
Vėl palaidoju…

O juk reikėtų verčiau prisiminti gyvą –
Kaip valgėm kartu, ant samanų pasitiesę laikraštį,
Juokėmės, šauniai pliaukšėdami sau
Per šlaunis ir žandus –
Mušdami uodus, siurbiančius bendrą mūsų kraują…

Prisiminti įniršusį, kad nepavyko išmokyti
Manęs šienauti –
Dedantį visus kairiarankius į šuns dienas, esą
Kas jie per žmonės, jei net įprasti dalgiai
Jiems netinkantys…

Arba – kaip ligi dugno mynė pedalą,
Nenumesdamas greičio net posūkiuose,
Iš miško gabendamas mane į ligoninę –
Suleisti priešnuodžio
Nuo marguolės įkandimo…

Neįtikėtina, kad visa tai –
Iš tos pačios, vis dar besitęsiančios
Istorijos –

Negi anuomet tikrai dar būta
Tokių neįkyrių uodų, patogių dalgių,
Tokių nenuodingų gyvačių nuodų,
Nuosekliai čiurlenančio laiko,
Žiemų kupinų,
Sklidinų vasarų?..

Rašau: „perskilęs dangus“.
Ištrinu.
Rašau: „savo uodegą gaudanti sąmonė“.
Ištrinu.
Rašau: „tarpusavyje nesikalbantys
smegenų pusrutuliai“.
Ištrinu.

Vaikštau pirmyn atgal
Žodinės išraiškos neturinčia
Negrįžtamumą ženklinančia riba,
Nelyg tarp dangoraižių ištiestu lynu –

Visai kaip reklamose: iki ir po,
Iki ir po, iki ir po…

Čia pasaulis, o čia –
Pasaulis, nustojęs kviesti.

Čia pasaulis, o čia –
Pasaulis, numetęs svorio.

Čia pasaulis, o čia –
Pasaulis, numetęs prasmės.

 


Medžiai mane atsimena

Eidamas namo iš ligoninės,
Kurioje ką tik palikau mamą,
Laidų ir lašelinių siūlais
Su šia tikrove susaistytą,

Staiga suvokiau,
Jog nebeturiu kur eiti –

Nėra čia jokių namų –

Ne tas čia miestas, kuriame augau –
Viskas seniai perstatyta,
Perkrikštyta –

Performatuoti visi angelai ir žmonės,
Su kuriais susitikęs žvilgsniu
Galėdavau linktelėti…

Sliūkinau buvusiais šaligatviais,
Tarp buvusių pastatų,
Iš savęs seniai išėjusiais kvartalais,

Nekreipdamas dėmesio į tai, kad žengiu
Esamu gatvės viduriu
Ir lekia tiesiai į mane
Įsiutę, žviegiantys automobiliai –

Argi gali jie būti man pavojingi?
Argi gali dabartis partrenkti praeitį,
Priversti kraujuoti tai,
Ko čia apskritai nėra –

Kas nepajudinamai išbaigta,
Atminty
Nelyg akmeny iškalta?

Tačiau pakėlęs akis
Į snieginas medžių viršūnes – sustojau it įbestas,
Visa esybe pajutęs,
Kad nors ne balsu, bet garsiai garsiai –

Vardu esu šaukiamas,

Tarsi kažkas, priglaudęs lūpas
Atskirai prie kiekvieno mano receptoriaus,
Atskirai prie kiekvieno mano neurono,
Kartotų raminančiai:

„Mūsų, mūsų esi –
Atsimename tave, kai dar buvai žole,
Beasmeniu dūzgesiu,
Vienodai priklausančiu
Kiekvienai vapsvai,
Kiekvienam vėjo judesiui,
Kiekvienai
Elektromagnetinei bangai,
Pagaugais einančiai
Nuo pat mūsų šaknų
Iki paukščių, sutūpusių viršūnėse…

Po to jau nebuvai žole – bėginėjai žole
Savin ir išorėn,
Mokyklon ir parduotuvėn,

Džiaugsmu ir sielvartu,
Dangumi ir fantazijomis apsigaubęs,

Balas ir laiką į šalis taškydamas,
Mirguliuojančių
Mūsų šešėlių glostomas…

Po to dar ilgai ilgai mojom tau,
Autobusu link sostinės tolstančiam,
Išsirikiavę abipus plento,
Apgulę stotelę, kurios jau

Seniai nebėra“…

„Medžiai mane atsimena, medžiai mane atsimena“, –
Pulsavo gyslose kraujas,
Pasigavęs kažkokią banalią
Prieštvaninio valso melodiją,

„Medžiai mane atsimena, medžiai mane atsimena“, –
Skiemenavau balsu,
Nežinia, ar save, ar pasaulį
Galutinai įtikint mėgindamas…

Sakiau sau –
Dabar jau tik eisiu ir eisiu
Nuo kamieno iki kamieno –
Kol mama pasveiks,
Kol galėsiu
Ją parsivest iš ligoninės,

Ir dar, ir dar toliau –

Kol metas ateis
Sėstis prie Kūčių stalo visiems,
Jau ne prie pilnų –
Prie tos tuščiosios lėkštutės –
Pareinančių mūsų vėlių
Belaukiančios…

Nenueikit dar – pastovėkit šalia manęs, medžiai,
Kaip kad aš kitados
Prie kiekvieno jūsų esu stovėjęs,

Pasaugokit mane, kol alsuosiu,
Ką nors jaukaus ir paprasto šnarėdami,

Kaip kad aš tyvuliuodavau
Ribančiu veidu
Jūsų daugiaserijiniuose
Viduržiemių sapnuose…

Ei –

Tu turbūt esi tas, kurs į gimtųjų namų balkoną
Barstydavai lapus ir kaštonus,
Akimirksniu virstančius natomis
Mano penklinės sąsiuviniuose?

Tu – greičiausiai tas, kurio drevėje
Slėpdavau savo toteminius ženklus,
Uždraustus daiktus ir lūkesčius,
Nesutelpančius mano paties
Krūtinėje?

O tu – be abejo, tas,
Su sena dviračio padanga, įstrigusia tarp šakų,
Kurios metų metais niekas nesusiprato nuimti,
Kol galiausiai, audra prisidengęs,
Pats nuo peties nusiplėšei?..

Atleiskit, kad neištiesiu rankos,
Kad vien mintimis su jumis kalbu –

Bijau nuberti šerkšną nuo jūsų šakų,
Bijau išbaidyti šventumą šitos akimirkos –
Juk ką tik –
Į jus bežiūrėdamas,
Pagaliau ir pats supratau –

Išlikti šventi šiame laikinume
Galime tik nejudėdami –

Neišgąsdindami būtybių,
Ant mūsų
Arba
Į mus nutūpusių,

Savyje
Į vientisą – vieną pasaulį,
Jungdami visus
Iš niekur
Į niekur nubėgančius –

Skaitydami eilėraščius,
Rašytus sniege
Varnų ir kačių pėdsakais –

Juk tik šitaip – tik tarp eilučių
Galim išsaugoti
Po dabartim palaidotus vaikystės miestus,

Barškančius juose
Suledėjusius skalbinius,

Debesis, išdžiaustytus
Ant elektros laidų,

Seniai išėjusius angelus,
Žmones ir jų vardus,

Kuriuos be gailesčio
Patys
Giliai giliai,
Kiaurai laikus ir tikroves,

Sau
Į šerdis
Įsirėžėm.

 


Skausmo užglostymas

Ką gali žodžiai, kai daugiau niekas
Nieko negali?

Kai nei tabletės nepadeda,
Nei gulėjimas lovoje,
Įsikniaubus veidu į pagalvę,

Nei sėdėjimas balkone,
Įsikniaubus veidu į pilnatį?

Kai nebegelbsti
Vaikystėje kruopščiai surinkta
Skiepų kolekcija,
Sutvirtinimo sakramentas,
Šarvakalystės aukštasis išsilavinimas?

O gaisras traškėdamas palengva lupasi
Iš elektros lemputės kiaušinio,

O medžiai, suėję po langais,
Priglaudę veidus prie stiklo,
Žiūri vidun ir kikena į kumštelius,
Nė nemanydami
Vaidint nusiminusių,

Net ši – paskutinė vilties pelė,
Suradus savy kriaukšlelį,
Paliktą juodai dienai,
Graužia be skrupulų, neleisdama suabejoti,
Kad kaip tik dabar ir yra
Ta juoda diena…

Duobės, duobės –

Išgulėtos lovoje,
Žvilgsniais išgremžtos sienose,
Išstovėtos grindyse prie lauko durų,
Klausantis pasilenkus, ar prie jų neartėja kas
Iš anapus…

Ką gali žodžiai?

– Pakentėk – tuoj ištiksės, išvarvės
Visas sugedęs,
Pūliais pavirtęs laikas,
Tavo nuvargę
Keliai išsilies iš krantų,
Iš atminties
Išsitrins palengva jų kontūrai.

– Pakentėk – tuoj atvažiuos greitoji –
Atiduosiu tave į geras rankas –
Kaip knygą,
Slėptą ąžuolo drevėje,
Kaip dėl akių
Saulėm ir jūrom
Užtapytą šventą paveikslą,
Kaip žemę,
Kurios patys jau neįstengiame
Išturėti…

– Pakentėk, pakentėk –
Tuoj atskris bitė –
Atneš medaus.

Rimvydas Stankevičius: „Kiekvienas matuojasi eilėraštį kaip marškinius“

2023 m. Nr. 1 / Poetą Rimvydą Stankevičių kalbina Arnas Ališauskas / „Yra posakis – „Jeigu gali nerašyti – nerašyk“. O tau, Stankevičiau, pasakysiu: jeigu negali rašyti, tai ir nerašyk“, – teko būti tokios frazės liudininku prieš trisdešimt metų

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Brangus buvo tavo šypsnys
Vien akimis ir lūpų kampučiais,
Pigūs buvo tavo batukai –
Per lengvi lapkričio gūsiams,

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“