literatūros žurnalas

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6

ugnies pamušalas

kur dingo berniukas
saulės nubalintais plaukais

norėjęs save perskaityti

po žalsva medžiagine striuke
įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu

po savimi slepiantis kraujo kalbą
įkyrų kaulų švilpimą

nuolat deginęs laužus
iš parduotuvėse surinkto kartono

ugnis buvo gražiausi rašmenys
deginanti karo vėliava
liepsnoje daiktai grįždavo į savo vietą

žiūrėdamas į laužo veidrodį
regėdavo save savo vietoje
jo veidas buvo pelenų karuselė
rūbai slepiantis dūmų audinys

slaptavietės buvo dangus
su kosminių degtukų dėžutėmis
įjungiančiomis aštrią žvaigždžių šviesą

nejau galiu atsiverti sau
tik atplėšęs nuo mėsos odą

išardęs nematomas siūles
išgaląstais planetų diskais
kad perskaityčiau savo istoriją

pamatyčiau visus įvykusius mūšius
visas savo veikėjo versijas
kritusias juodraščių tankmėje

iki tvarkingų nuodėgulių
ištaisytas raudonais ugnies tušinukais

visos jos grįžta į mane
per žiebtuvėlio liepsną
per raudoną cigaretės žariją
ar netyčia užklupusį saulėlydį

per siūbuojamus liepsnų kajakus
pririštus prie varvančio žvakės kranto

kai laikinai dingdavo elektra
ir skęsdavom ne tik tarp savo šešėlių

tik atplėšęs savo kūno lentas
tik pradrėskęs savo slaptą brezentą
galiu išvysti kas įvyko

bandyti perskaityti savo vidinę pusę
žalsvos striukės pamušalą

pajusti ir prisiliesti prie savęs
taip stipriai nutolusio

virtusio grėsmingu plėšrūnu
nupieštu anglimi ant tikrovės sienos

ir staigiai atšokti

nudegintais

pirštais


dūmai

dūmais aptraukiam plaučius
kad išpūstume vidaus kontūrus

kiekvienas turime unikalią formą
kuri įsispaudžia dūmuose
jie skirtingai ropoja prieš šviesą

išsisklaidantys gyvasties judesiai

jei kažkas sugebėtų paimti
visų mūsų vidaus antspaudus
ir susegti dūmus buteliukuose

suvesti mus į bendrą sistemą

būtume vienas kitam aiškesni

sakytume šito žmogaus viduje
raudono vilko kailis

tik iš arčiau įžvelgti galima
kad plaukas aštrus it peilis

gerai kad tavo vidus
pirštinė iš švytinčio žvaigždžių metalo

gali drąsiai paglostyti kailį

o šito žmogaus viduje horizontas
o tavo vidus pašėlęs vaikėzas
bėgantis viena iš sanfrano gatvių žemyn

tad anksčiau ar vėliau nuokalnė
apsems horizontą

ir visam laikui paliks
nejaukią tikrovės drėgmę
kurios neišdžiovins net ir šilčiausi

psichologų kabinetai

jei kažkas sugebėtų paimti
visų mūsų vidaus atspaudus
ir susegti dūmus buteliukuose

būtų galima greičiau surasti
tuos kurie išdaužė vidų
geležinėmis gėlių puokštėmis

apsimetę padoriais žmonėmis
su miražų kaukėmis

išsprogdino dalį vidinio kalno

tarp eilučių prikišę dinamito
kad susirinktų neapdirbtus deimantus

nes kol kas per daug įsilaužimų
kurių nepavyksta ištirti iki galo

prisikasti prie kokios nors užuominos
vaiskiuose meditacijų bunkeriuose
prišnerkštose kasdienybės skylėse

maukiant pigų laiko birzgalą
svajojant apie pusžalį saulės kepsnį

kurį susikištum rankomis

į aptemusią burną

ir po visko nulaižytum spindulius
nuo blizgančių pirštų

galime tik prisėsti

užsirūkyti cigaretę ir stebėti
dūmuose įsispaudusius vidaus kontūrus

kol ateis barmenas kurio viduje
pigi permatoma stiklo peleninė

lieps užgesinti nuorūką
ir išvarys lauk

už tai kad savyje užsirūkei


ketera

žiūrėdamas pro langus

į nuskalbtą realybės vaizdinį
ilgiuosi mažų prancūziškų miestelių

senų dvarų dideliais židiniais

virš kurių kabo suakmenėję žvilgsniai
užvaikyti nepailstančių skalikų

ragų šešėlių ir aitraus parako kvapo
įsigėrusio į neišskalbiamus sienų pamušalus

girgždančių laiptų ant kurių

mirę medžiotojai naktimis užsitaiso
dvivamzdžius šautuvus

nejaukiais tarpdurių skersvėjais

ir sumedžioja žvakės liepsną
tyliai skabančią tamsos lapus

ant naktinių staliukų

sodo su metaliniais lauko baldais
po žaliuojančiu vijoklių stogu

savęs su išsikerojusia vasaros šypsena

ant kalnų iškeltų bažnyčių kapinaičių
daug šviesesnių už mano gyvenimus

susapnuoju save bėgantį
gražiais takais kuriais teko bėgti

rausvai vakarinei saulei nušviečiant
žolių plaukuose įrištus flamingų kaspinus

susapnuoju save bėgantį
nuo visų įelektrintų nesusipratimų

iškasenų kurios pasirodė daug baisesnės
po švelnių prisilietimų mažais teptukais

kuriais nuvalius maskuojančias dulkes
pasimatė nesumedžiotas žvėris

visko tiek daug ir viskas suplūsta

kriauklėmis barškančiomis langinėmis
rūdijančiais tankų skalikais

įstrigusiais vėjuotoje kalvų atminty

jaučiu save suradęs tame smėlyje
kažkuriame normandijos paplūdimyje

tarp į krantą išskalautų šiukšlių
negyvų žuvų kapojamų paukščių snapais

suplyšusių tinklų didelėmis akimis
besižvalgančių tuščiais žvilgsniais

tai tas žalias plastikinis kareivėlis
su kulkosvaidžiu rankose

išmestas į nesuvokiamą krantą

įstrigęs šlapiame smėlyje
atsisukęs veidu į milžiniškas bangas

tarsi ruoštųsi jas pažabojęs čiuožti
savo audringo gyvenimo ketera

suvokęs kad padas kuris laiko jo kojas
ir neleidžia žengti nė žingsnio

privalo tapti banglente

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10 / valgau angliškus pusryčius
ant staliukais apaugusio šaligatvio
virš galvos dulkėtos palangės
vazonų laivai žydinčiomis burėmis

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Ernestas Noreika: „Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“

2020 m. Nr. 4 / Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas / Juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / paukščiai skrendantys tiesiai nerodo krypties, paskui juos sekdamas atsiduri niekur, o ten iš už durų vėjo plunksnos plevena – – žydintys tavo plaukai – – laukai raudonuojančių smilgų, tik jų prisikimšęs pilną pagalvę

Fausta Radzevičiūtė. Mėnuliai, veidrodėliai ir sapno siūlelis

2013 m. Nr. 11 / Ernestas Noreika. Povų ežeras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 53 p.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / tik vėjas įpučia žariją boružės
narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,
tavam sode tik papartynai

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 8–9 / Ernestas Noreika gimė 1989 m. Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių A. Bara­nausko vidurinę mokyklą ir stojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijuoja lietuvių filologiją.