Ernestas Noreika. Eilėraščiai
ugnies pamušalas
kur dingo berniukas
saulės nubalintais plaukais
norėjęs save perskaityti
po žalsva medžiagine striuke
įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu
po savimi slepiantis kraujo kalbą
įkyrų kaulų švilpimą
nuolat deginęs laužus
iš parduotuvėse surinkto kartono
ugnis buvo gražiausi rašmenys
deginanti karo vėliava
liepsnoje daiktai grįždavo į savo vietą
žiūrėdamas į laužo veidrodį
regėdavo save savo vietoje
jo veidas buvo pelenų karuselė
rūbai slepiantis dūmų audinys
slaptavietės buvo dangus
su kosminių degtukų dėžutėmis
įjungiančiomis aštrią žvaigždžių šviesą
nejau galiu atsiverti sau
tik atplėšęs nuo mėsos odą
išardęs nematomas siūles
išgaląstais planetų diskais
kad perskaityčiau savo istoriją
pamatyčiau visus įvykusius mūšius
visas savo veikėjo versijas
kritusias juodraščių tankmėje
iki tvarkingų nuodėgulių
ištaisytas raudonais ugnies tušinukais
visos jos grįžta į mane
per žiebtuvėlio liepsną
per raudoną cigaretės žariją
ar netyčia užklupusį saulėlydį
per siūbuojamus liepsnų kajakus
pririštus prie varvančio žvakės kranto
kai laikinai dingdavo elektra
ir skęsdavom ne tik tarp savo šešėlių
tik atplėšęs savo kūno lentas
tik pradrėskęs savo slaptą brezentą
galiu išvysti kas įvyko
bandyti perskaityti savo vidinę pusę
žalsvos striukės pamušalą
pajusti ir prisiliesti prie savęs
taip stipriai nutolusio
virtusio grėsmingu plėšrūnu
nupieštu anglimi ant tikrovės sienos
ir staigiai atšokti
nudegintais
pirštais
dūmai
dūmais aptraukiam plaučius
kad išpūstume vidaus kontūrus
kiekvienas turime unikalią formą
kuri įsispaudžia dūmuose
jie skirtingai ropoja prieš šviesą
išsisklaidantys gyvasties judesiai
jei kažkas sugebėtų paimti
visų mūsų vidaus antspaudus
ir susegti dūmus buteliukuose
suvesti mus į bendrą sistemą
būtume vienas kitam aiškesni
sakytume šito žmogaus viduje
raudono vilko kailis
tik iš arčiau įžvelgti galima
kad plaukas aštrus it peilis
gerai kad tavo vidus
pirštinė iš švytinčio žvaigždžių metalo
gali drąsiai paglostyti kailį
o šito žmogaus viduje horizontas
o tavo vidus pašėlęs vaikėzas
bėgantis viena iš sanfrano gatvių žemyn
tad anksčiau ar vėliau nuokalnė
apsems horizontą
ir visam laikui paliks
nejaukią tikrovės drėgmę
kurios neišdžiovins net ir šilčiausi
psichologų kabinetai
jei kažkas sugebėtų paimti
visų mūsų vidaus atspaudus
ir susegti dūmus buteliukuose
būtų galima greičiau surasti
tuos kurie išdaužė vidų
geležinėmis gėlių puokštėmis
apsimetę padoriais žmonėmis
su miražų kaukėmis
išsprogdino dalį vidinio kalno
tarp eilučių prikišę dinamito
kad susirinktų neapdirbtus deimantus
nes kol kas per daug įsilaužimų
kurių nepavyksta ištirti iki galo
prisikasti prie kokios nors užuominos
vaiskiuose meditacijų bunkeriuose
prišnerkštose kasdienybės skylėse
maukiant pigų laiko birzgalą
svajojant apie pusžalį saulės kepsnį
kurį susikištum rankomis
į aptemusią burną
ir po visko nulaižytum spindulius
nuo blizgančių pirštų
galime tik prisėsti
užsirūkyti cigaretę ir stebėti
dūmuose įsispaudusius vidaus kontūrus
kol ateis barmenas kurio viduje
pigi permatoma stiklo peleninė
lieps užgesinti nuorūką
ir išvarys lauk
už tai kad savyje užsirūkei
ketera
žiūrėdamas pro langus
į nuskalbtą realybės vaizdinį
ilgiuosi mažų prancūziškų miestelių
senų dvarų dideliais židiniais
virš kurių kabo suakmenėję žvilgsniai
užvaikyti nepailstančių skalikų
ragų šešėlių ir aitraus parako kvapo
įsigėrusio į neišskalbiamus sienų pamušalus
girgždančių laiptų ant kurių
mirę medžiotojai naktimis užsitaiso
dvivamzdžius šautuvus
nejaukiais tarpdurių skersvėjais
ir sumedžioja žvakės liepsną
tyliai skabančią tamsos lapus
ant naktinių staliukų
sodo su metaliniais lauko baldais
po žaliuojančiu vijoklių stogu
savęs su išsikerojusia vasaros šypsena
ant kalnų iškeltų bažnyčių kapinaičių
daug šviesesnių už mano gyvenimus
susapnuoju save bėgantį
gražiais takais kuriais teko bėgti
rausvai vakarinei saulei nušviečiant
žolių plaukuose įrištus flamingų kaspinus
susapnuoju save bėgantį
nuo visų įelektrintų nesusipratimų
iškasenų kurios pasirodė daug baisesnės
po švelnių prisilietimų mažais teptukais
kuriais nuvalius maskuojančias dulkes
pasimatė nesumedžiotas žvėris
visko tiek daug ir viskas suplūsta
kriauklėmis barškančiomis langinėmis
rūdijančiais tankų skalikais
įstrigusiais vėjuotoje kalvų atminty
jaučiu save suradęs tame smėlyje
kažkuriame normandijos paplūdimyje
tarp į krantą išskalautų šiukšlių
negyvų žuvų kapojamų paukščių snapais
suplyšusių tinklų didelėmis akimis
besižvalgančių tuščiais žvilgsniais
tai tas žalias plastikinis kareivėlis
su kulkosvaidžiu rankose
išmestas į nesuvokiamą krantą
įstrigęs šlapiame smėlyje
atsisukęs veidu į milžiniškas bangas
tarsi ruoštųsi jas pažabojęs čiuožti
savo audringo gyvenimo ketera
suvokęs kad padas kuris laiko jo kojas
ir neleidžia žengti nė žingsnio
privalo tapti banglente