Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 2
Ir visa tai apie rudenį
Tik rudens naktimis
tebeliečiu tavo kūną
kaip pasiutusiai skrieja
nukankinti rudenio lapai
kaip tyška stiklinės ašaros
ant juodo asfalto kupros
mes kaskart susitikdavome atsisveikinti
bet juk vieno atsisveikinimo buvo mažai
durų pokštelėjimo vieno buvo mažai –
šūvio į nueinančio nugarą
vieno buvo mažai –
ir nesivyk manęs
šitaip lyja slidu
lik savo pilyje už aukštųjų langų
aš netroškau sugrįžti
tu negalvok
mano pasauliai lengvi vėjo perpučiami
aš jūromis eiti norėjau jūromis
eiti eiti ir eiti tolyn
po aukštu rugsėjo dangum
kol tas dangus
užgrius ant manęs
„Jėzau, žmogaus troškimų džiaugsme“…
Rudens nesustabdysi žodžių
lavina
atlėks suvilios
išvolios aukse
apkvailins skaudančių vystančių
rožių grožiu
apiplėš
durs po širdim
(kad tik nepribaigtų)
tos dienos tokios skaidrios
trapios tolstanti saulė
dienos kaip stiklas
saulės šukė
saujoje
kraujuoja delnai
– – – – – –
…žmogaus troškimų džiaugsme –
be pabaigos
Kai mirsiu
Numirs suknelės spintoj,
joms pritrūks ozono.
Knygos kris žemyn,
lentyną vos palietus
svetima ranka.
Skausmas mirs po lova.
Draugai išsislapstys,
pabūgę
mišparų ilgų
ir šalto vėjo.
Tik žodžiai nuskaistės,
tie, kuriuos tik kartą
paryčiais
liauna ranka aš tavo kraujyje
netyčia užrašiau – – –
jie nemirs.
Nemirs tik žodžiai.
Jie nedvoks kaip grabo gėlės
ir krematoriumo
ugny nedegs,
ir nepelys po žemėmis.
Bet tiktai tie,
kur buvo amžini, lengvi,
tik tie, kur būtį šlovino – – –
mudu mokėjom būti.
Ar tu girdi –
girdi mane,
mano širdies širdie, prapuolus
vėlų rudenį, nebylų rudenį,
gesinanti žvakes, žvaigždes
ir mūsų kelią, nubarstytą dulkių
pelenais.
Tu prapuolei godžiuose rudenio delnuose,
kurs viską myli, viską glosto, viską pasiglemžia.
* * *
Naktis dar nesibaigė
bet aš jau atvėriau langą
tegul vėjas sumaišo suplaka
mintis
tas vėjas nuo Atlanto
taip draskosi staugia
bet išties jis minkštas švelnus
ir šiltas
jo rankos apkabina pakelia
ir aš išmokau šypsotis nelaimėje
neverkti
kas padės jeigu ne tu broli mano
vėjau
naktis dar nesibaigė
bet aš jau atvėriau langą
išleidau skausmą laukan –
į mane žiūri iš tamsos
pajuodusios rudenio rožės –
jos vis dar žydi
* * *
Parašyk kad tada tau skaudėjo
iš tikrųjų skaudėjo
nerašyk nerašyk
nesakyk
tai tik dūmai pro ašaras dūmai
buvo siena raudona
mūrinė
jinai laikė mane
apkabinusi
kad negriūčiau
smūgis toks trumpas
staigus
toks lauktas
ne aš nealpau –
mat alpimų laikai galantiški
jau buvo seniai nusibaigę –
išlikau
reiškia smūgis nebuvo mirtinas –
reiškia galima gyventi švytėti
net šviesti –
bet kitur ir kitam
* * *
Mano tikrieji namai –
tas laikinas viešbutis,
už kurio lango
pirmąsyk pamačiau
saulėto vėjo
blaškomą medį.
Ir visi atėjimai tavo
buvo vienas didelis artėjimas –
toks didelis
kaip nesuvokiama
naktis.
* * *
Vasara tik pėdas palaižė
ir atsitraukė
jūros šilkine juosta –
ruduo jau vysto
rūko įkapėmis
mano akis –
ak mirtis –
tas nepatikrintas
neįrodytas gandas –
tu nebaisi –
jei tik netenka dėl savo gyvybės
susigrumti su savimi –
su ta savo menka dalimi
kurią vadiname kūnu
žydi astros –
tos gailiosios Žemės žvaigždelės –
kaip išdidžiai iškelti jų žiedai
laukiantys pirmosios
šalnos
ašmens kirčio
* * *
Lėtas kritimas
lėtas plaukimas
plakasi
du irklai
du kūnai
rudens užmaršties
ežere