Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 3
* * *
Anapus miglos,
Alksnyne,
Atokiau nuo tako,
Kad niekam neužkliūtų,
Sužvarbusi
Siaustosi į rudenį…
Kas ten tokia
Šiandien
Galėtų būti –
Vaikystė
Ar senatvė?
Pavasario etiudas prie Ūlos
Lijo, lijo, prilijo
Diena sklidinai,
Per kraštus išsiliejo –
Upė nutekėjo
Ir buvo pavasaris:
Klampi pieva,
Baltuojanti ieva
Ir du žmonės,
Susiėmę už rankų,
Pačiam pakrašty
Fotografijos,
Kurią padėjau
Ant lentynėlės
Ir užvėriau lengvas
Atminties dureles.
Saulėlydis
Taurė raudono vyno
Tyliai skimbteli
Kai krenta saulė už miesto
Į mišką
Ir gęsta
Kai tamsėja laukų žaluma
O balsai tylesni
Šiapus lango
Sugrįžusių
Iš vakar dienos
Kurios nebebus jau
Kai spalvoti sparnai peteliškių
Saulėlydį nešasi
Iš mūsų buvimo drauge
Ėjimas. Akvarelė
Sulytas peizažas
Dar tęsėsi
Aš turėjau namus
Mintyse
Ir ėjau
Bet viena
Akvarelė tamsėjo
Už palinkusio medžio
Už posūkio
Už palikto veido ovalo
Už rėmo
Lyg vartų į niekur
Ėjau
Tolimi atšvaitai
Ko tu verki,
Rudenie,
Ilgaisiais lapkričio lietumis
Prie taip sunkiai rašytos
Gyvenimo knygos?
Juk čia viskas sudėta:
Sutemos – paraštėse,
Didelis baltas rytojaus lapas –
Dar bus
Su saulės properšom,
O dabar užsnūskim
Ūbaujant vėtroms vakarėms,
Šviečiant mažytei vaikystės lempelei
Ir ugnies atšvaitams iš krosnies
Šokant dar nepažįstamą šokį,
Kurį paskui užrašyti reikės.
Lietaus belaisvis
Lietus žmogų parvaro
Uždaro
Ir užkala
Smulkiom vinutėm
Į palangę
Taip trakšteli pirštai –
Nelaužyk rankų
Rakto nėra
Bet išeitis turi būti
* * *
Pasiilgau
Vaikystės suknelių
Saulėtų
Jurgino žiedų
Sunkių
Nulinkusių
Kai jau į rudenį
Blanksta šviesa
Iš tolo
Man tebešviečianti
Iš to laiko
Žirnių virkščiai
Apsiveja kojas
Dar pabūkim
Jauni ir naivūs
Susiėmę už rankų
Nuotraukoj
Vaiskų rudenio metą
Kai dar nemeluojam
* * *
Ruduo
Išskrenda žodžiai
Į pietus
Ilgom eilučių virtinėm
Žiemosim nebylūs
Bežodžiai
Bežadžiai
Po ilgu
Giliuoju sniegu
Ir negreit
Atsibusim
Diena
Tekant saulei
Atsiskleidė
Baltas dienos lapas.
Ką įrašysi jame
Iki ilgųjų vakaro šešėlių?
* * *
Lyg pridžiūvusį tvarstį
Plėšiu nuo savęs
Buvusį savo gyvenimą.
Man nebereikia.
Aš jau išgijau.
Bet plėšiant
Vis tiek skauda.
Šulinys
Vandenų akie,
Žvelgianti
Į nakties dangų,
Kokią paslaptį atspindi
Šešėliuota tavo gelmė?