literatūros žurnalas

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 3

* * *
Anapus miglos,
Alksnyne,
Atokiau nuo tako,
Kad niekam neužkliūtų,
Sužvarbusi
Siaustosi į rudenį…

Kas ten tokia
Šiandien
Galėtų būti –

Vaikystė
Ar senatvė?

 

 

Pavasario etiudas prie Ūlos

 

Lijo, lijo, prilijo
Diena sklidinai,
Per kraštus išsiliejo –
Upė nutekėjo

Ir buvo pavasaris:
Klampi pieva,
Baltuojanti ieva

Ir du žmonės,
Susiėmę už rankų,
Pačiam pakrašty
Fotografijos,

Kurią padėjau
Ant lentynėlės
Ir užvėriau lengvas
Atminties dureles.

 

 

Saulėlydis

 

Taurė raudono vyno
Tyliai skimbteli
Kai krenta saulė už miesto
Į mišką
Ir gęsta
Kai tamsėja laukų žaluma
O balsai tylesni
Šiapus lango
Sugrįžusių
Iš vakar dienos
Kurios nebebus jau
Kai spalvoti sparnai peteliškių
Saulėlydį nešasi
Iš mūsų buvimo drauge

 

 

Ėjimas. Akvarelė

 

Sulytas peizažas
Dar tęsėsi
Aš turėjau namus
Mintyse
Ir ėjau
Bet viena
Akvarelė tamsėjo
Už palinkusio medžio
Už posūkio
Už palikto veido ovalo
Už rėmo
Lyg vartų į niekur
Ėjau

 

 

Tolimi atšvaitai

 

Ko tu verki,
Rudenie,
Ilgaisiais lapkričio lietumis
Prie taip sunkiai rašytos
Gyvenimo knygos?
Juk čia viskas sudėta:
Sutemos – paraštėse,
Didelis baltas rytojaus lapas –
Dar bus
Su saulės properšom,
O dabar užsnūskim
Ūbaujant vėtroms vakarėms,
Šviečiant mažytei vaikystės lempelei
Ir ugnies atšvaitams iš krosnies
Šokant dar nepažįstamą šokį,
Kurį paskui užrašyti reikės.

 

 

Lietaus belaisvis

 

Lietus žmogų parvaro
Uždaro
Ir užkala

Smulkiom vinutėm
Į palangę

Taip trakšteli pirštai –

Nelaužyk rankų
Rakto nėra
Bet išeitis turi būti

 


* * *

Pasiilgau
Vaikystės suknelių

Saulėtų

Jurgino žiedų
Sunkių
Nulinkusių

Kai jau į rudenį

Blanksta šviesa
Iš tolo
Man tebešviečianti

 

 

Iš to laiko

 

Žirnių virkščiai
Apsiveja kojas

Dar pabūkim
Jauni ir naivūs

Susiėmę už rankų
Nuotraukoj

Vaiskų rudenio metą
Kai dar nemeluojam

 


* * *

Ruduo
Išskrenda žodžiai
Į pietus
Ilgom eilučių virtinėm
Žiemosim nebylūs
Bežodžiai
Bežadžiai
Po ilgu
Giliuoju sniegu
Ir negreit
Atsibusim

 

 

Diena

 

Tekant saulei
Atsiskleidė
Baltas dienos lapas.
Ką įrašysi jame
Iki ilgųjų vakaro šešėlių?

 


* * *

Lyg pridžiūvusį tvarstį
Plėšiu nuo savęs
Buvusį savo gyvenimą.

Man nebereikia.
Aš jau išgijau.

Bet plėšiant
Vis tiek skauda.

 

 

 

Šulinys

 

Vandenų akie,
Žvelgianti
Į nakties dangų,
Kokią paslaptį atspindi
Šešėliuota tavo gelmė?

 

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Vanduo
Neįveikė akmens,
Tik išskaidrėjo,
Dangus,
Gilyn nuniręs

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Apkartę
Nuo neapykantos
Ir nuovargio,
Bet vis tiek –
Tai buvo –
Namai.

Paulina Žemgulytė. Tamsiąja puse. Eilėraščia

2014 m. Nr. 7 / Mano minutės
Susirenka
Prie pusryčių stalo,
Suraiko saldų ryto pyragą

Paulina Žemgulytė. Nida. Paskui keliaujantį smėlį

2012 m. Nr. 5–6 / O dabar kaip sparnai
Iš nebūties sumosuoja
Ir šešėlį nuveja,
Niaukusį atmintį.

Paulina Žemgulytė. Slaugos ligoninė

2008 m. Nr. 1 / Ir poryt.
Iki stotelės – ligoninė,
Kur pulkas paliegėlių
Senkančiais proto likučiais
Praaušus dar stengiasi atpažinti
Iš tamsos išplaukiantį daiktą –
Spintelę, basoną ar lazdą.