literatūros žurnalas

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 12

Litanija

ei!!!!!!!!!!!!
duok man alaus tu su
degančiu žibalu ant galvos tu
kurio plaukai kaip sudrėkę karčios nuorūkos
duok tu kursai slepiesi už
gudražlibiškų kolonėlių laikrašty duok
sakau alaus nes atidarysiu spintos duris
ten guli mūsų megztiniai ir
žiema iš karto ateis ir užsnigs tavo
plaštakas ant palangės duok
man alaus tu su prakeiktais
kamščiais ausyse netempk
manęs į Auerbacho rūsį pas
Getę skardžia pfenigio gerkle duok
alaus ir mes išspręsim visą sąsiuvinį
nugeltusių klausimų aš sakysiu
taip arba ne o tu duok man alaus
ir paukščiai suks raktelius nugarose švilpaus
svetimais kakliukais aš išvirkščioji
vėjo pusė duok alaus tu
numazgotas pagoni tegu jo spalva
tarsi dalgis kerta stiklines aš
nevertas tavo buvimo šioj žemėj aš jau
seniai anapus aludės durų duok to
alaus paskandinsiu savo dvišaką
liežuvi ir jis lyg ofelija tols nuo tavęs
tarp lelijų ir tarp kresnų nasturtų

 

Jų įpročiai

ateina kai
diena jau išauginta ir
jų joje netrūko iš­-
traukia man svetimas nuoplaišas
iš krepšių o būtų taip gera be to
su languose šokančia jūra

– – – – išeina
kambarys juos dar stabdo varpeliais
– iš lėto spraga degdami didžiulėje
japonų saulėje – klausausi man mestos
žalingos tuščios tylos tik tak
ausyse tebesmilksta keli negrabiai
užgesinti pokalbiai

 

Parafrazė

dar viena diena: tik
sudurtinės praėjusių citatos

! praustis (stverti
saują vandens: kaip jisai
spurda ant smailėjančių pirštų) buvo
vakar tokie atvažiavę

kimiai kimiai kalbėjo: Camus Camus…

kodėl juos vis įsileidžia niekaip
neužrakinamas protas (jie jau

kitur kitur kužda: Camus Camus

taip garsiai laša jų žodžiai
iš įstrigusio laiko

 

Truputėlis židinio paguodos

truputėlis židinio paguodos: kažkas
kūrena ilgą popierinę grandinę
psl. po psl. / nr. po nr.

slenka pirštais lig pritaškuoto turinio
liepsna kikena paskutinėse pastraipose
raudonu kumščiu daužo jų lūpas

/ dar spėji prisidegti „Camel“
priglaudęs prie atsitiktinio tarinio

 

*

pasikeitęs!.. pasikeitęs… kėdės
aprengtos neįprastais švarkais / kažką
nesuvokiamo valstybė kala monetose
akiduobes
užsispausi naujai datuotais reversais

: tavo valandas ėda maži
pašto ženklų dantukai
laižai juos kaip moterį
klijuoji šalia abejotinų adresų
iš kurių esi patyliukais išblėsęs
išvalgytas ir iškvėpuotas

/ išjungtų fontanų naktis:
medžiai neberanda su kuo kalbėtis
jie aklinai užsisagstę žievę ir
pučia tau šnervėsna karštį
visais savo lapais

pasikeitęs!.. beginklis ginklanešy
nesudegusio sapno pelene…

 

Devyniasdešimt ketvirti. Sic transit

pieštukas rankoj nustebintas datos didumo
senieji skaičiai šovė į viršų tuščiavidurėse
guminėse dėžutėse

o ir žmonės išsivijo savo dievus tik
švelnūs numirėliai kartais kalbasi kambario knygose

: tačiau dar turiu stalo stalčiuose keletą
senų neįmantrių stebuklų
jei ateitum – parodyčiau tau

bet ir tai darau jau mašinaliai / be ligos /
dovanų popierius seniai liovėsi traškėjęs
visgi – jei ateitum! – kažkas privalėtų keistis
buvęs jaukumas vėl atsispindėtų šukėse

atminties tinginystė išujo iš kambario didžiumą jo
daiktųtik atsitiktinai jie nukrinta į delnus
tarsi stogų savižudžiai

: gal ir mes atgyjame tiktai
vienas kito pirštuose
atriedančiuose stalo plokštuma / nors

vabzdys pagaunamas ne sauja o gintaru
bet po to jis jau tyli tyli

 

Juvelyrikos paroda

sienos neturi ausų – čia
netiražuojamas tylėjimas

atsispindėki stikle slyski
opalų giedravalkiais

iš juodų sielos tiglių išlipo
ši vieta paskutiniam
savo šokiui

moteryse pribadyta mažų
maudžiančių skylučių

sienos neturi ausų
tiktai auskarus
išdėliotus akims

 

Feniksas

pro anglies vartus pro
aukštai suvešėjusį peleną jis

lekia link miško lyg jaunėjanti žarija
grįžtanti vėlei ošti su medžiais

atgauna plunksnas dairosi į naują
frontonų simboliką

tik sekundės dalį vėjas girdi jo riksmą
: po to

vėl ugnis
šalta
pilna besijuokiančių salamandrų

 

Pasakos

miškais (kamštmedžiai bei sekvojos)
meduoliniai Grimo & Grimo vaikai rita
žarijas trapiais
trumpėjančiais pagaliukais

vėjas neskaniai lesa jų pėdsakus
juodos gulbių kojos tvenkiny
skalbia seną privemtą mėnulį

: ondatros! ondatros kur?

jos žiūri agato akim iš olų
prikimštų suvartoto oro
jų uodegos lyg kometų / vaikai
jas guldo ilgais
smirdančiais šūviais (kam? kas žino)

: o princesė? Ana Marija Blix?

/…/ žinoma laimingai gyveno
stikliniam karste slėpė
priebalsių skyles taškus
nuo i ir brūkšnelius nuo ū tad
nebetekstualinis jos metas tebelaukia
savo Anderseno

: Sezamai /…/ Sezamai /.../ Sezamai /…/

nevarstyki durų vaike
iš miško prikris žarijų
anų marijų

blix

 

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22 / Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti Kęstučio Navako lakotarpiu. Apie jį ir ši speciali publikacija.

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Gerda Druskytė. Laiškai apie meilę ir literatūrą

2015 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių . – Kaunas: Kitos knygos, 2013.

Asta Skujytė. Žirafų periodo parkas

2013 m. Nr. 7 / Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. Visi laiškai – žirafos. – Vilnius: Vaga, 2011– 2012. – 148 p.

Jūratė Čerškutė. Keliaujantis su lagaminais sniego

2008 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – 206 p.

Vaiva Kuodytė. Pelkėjantys maisto paviršiai

2007 m. Nr. 6 / Kęstutis Navakas. Iš gyvenim garstyčių ir krienų: pokštai – eiliuoti ir ne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 112.

Giedrė Kazlauskaitė. Dvitaškio poezijos gimimas

2006 m. Nr. 10 / Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 82 p.