Kęstutis Navakas. Eilėraščiai
1994 m. Nr. 12
Litanija
ei!!!!!!!!!!!!
duok man alaus tu su
degančiu žibalu ant galvos tu
kurio plaukai kaip sudrėkę karčios nuorūkos
duok tu kursai slepiesi už
gudražlibiškų kolonėlių laikrašty duok
sakau alaus nes atidarysiu spintos duris
ten guli mūsų megztiniai ir
žiema iš karto ateis ir užsnigs tavo
plaštakas ant palangės duok
man alaus tu su prakeiktais
kamščiais ausyse netempk
manęs į Auerbacho rūsį pas
Getę skardžia pfenigio gerkle duok
alaus ir mes išspręsim visą sąsiuvinį
nugeltusių klausimų aš sakysiu
taip arba ne o tu duok man alaus
ir paukščiai suks raktelius nugarose švilpaus
svetimais kakliukais aš išvirkščioji
vėjo pusė duok alaus tu
numazgotas pagoni tegu jo spalva
tarsi dalgis kerta stiklines aš
nevertas tavo buvimo šioj žemėj aš jau
seniai anapus aludės durų duok to
alaus paskandinsiu savo dvišaką
liežuvi ir jis lyg ofelija tols nuo tavęs
tarp lelijų ir tarp kresnų nasturtų
Jų įpročiai
ateina kai
diena jau išauginta ir
jų joje netrūko iš-
traukia man svetimas nuoplaišas
iš krepšių o būtų taip gera be to
su languose šokančia jūra
– – – – išeina
kambarys juos dar stabdo varpeliais
– iš lėto spraga degdami didžiulėje
japonų saulėje – klausausi man mestos
žalingos tuščios tylos tik tak
ausyse tebesmilksta keli negrabiai
užgesinti pokalbiai
Parafrazė
dar viena diena: tik
sudurtinės praėjusių citatos
! praustis (stverti
saują vandens: kaip jisai
spurda ant smailėjančių pirštų) buvo
vakar tokie atvažiavę
kimiai kimiai kalbėjo: Camus Camus…
kodėl juos vis įsileidžia niekaip
neužrakinamas protas (jie jau
kitur kitur kužda: Camus Camus
taip garsiai laša jų žodžiai
iš įstrigusio laiko
Truputėlis židinio paguodos
truputėlis židinio paguodos: kažkas
kūrena ilgą popierinę grandinę
psl. po psl. / nr. po nr.
slenka pirštais lig pritaškuoto turinio
liepsna kikena paskutinėse pastraipose
raudonu kumščiu daužo jų lūpas
/ dar spėji prisidegti „Camel“
priglaudęs prie atsitiktinio tarinio
*
pasikeitęs!.. pasikeitęs… kėdės
aprengtos neįprastais švarkais / kažką
nesuvokiamo valstybė kala monetose
akiduobes
užsispausi naujai datuotais reversais
: tavo valandas ėda maži
pašto ženklų dantukai
laižai juos kaip moterį
klijuoji šalia abejotinų adresų
iš kurių esi patyliukais išblėsęs
išvalgytas ir iškvėpuotas
/ išjungtų fontanų naktis:
medžiai neberanda su kuo kalbėtis
jie aklinai užsisagstę žievę ir
pučia tau šnervėsna karštį
visais savo lapais
pasikeitęs!.. beginklis ginklanešy
nesudegusio sapno pelene…
Devyniasdešimt ketvirti. Sic transit…
pieštukas rankoj nustebintas datos didumo
senieji skaičiai šovė į viršų tuščiavidurėse
guminėse dėžutėse
o ir žmonės išsivijo savo dievus tik
švelnūs numirėliai kartais kalbasi kambario knygose
: tačiau dar turiu stalo stalčiuose keletą
senų neįmantrių stebuklų
jei ateitum – parodyčiau tau
bet ir tai darau jau mašinaliai / be ligos /
dovanų popierius seniai liovėsi traškėjęs
visgi – jei ateitum! – kažkas privalėtų keistis
buvęs jaukumas vėl atsispindėtų šukėse
atminties tinginystė išujo iš kambario didžiumą jo
daiktų – tik atsitiktinai jie nukrinta į delnus
tarsi stogų savižudžiai
: gal ir mes atgyjame tiktai
vienas kito pirštuose
atriedančiuose stalo plokštuma / nors
vabzdys pagaunamas ne sauja o gintaru
bet po to jis jau tyli tyli
Juvelyrikos paroda
sienos neturi ausų – čia
netiražuojamas tylėjimas
atsispindėki stikle slyski
opalų giedravalkiais
iš juodų sielos tiglių išlipo
ši vieta paskutiniam
savo šokiui
moteryse pribadyta mažų
maudžiančių skylučių
sienos neturi ausų
tiktai auskarus
išdėliotus akims
Feniksas
pro anglies vartus pro
aukštai suvešėjusį peleną jis
lekia link miško lyg jaunėjanti žarija
grįžtanti vėlei ošti su medžiais
atgauna plunksnas dairosi į naują
frontonų simboliką
tik sekundės dalį vėjas girdi jo riksmą
: po to
vėl ugnis
šalta
pilna besijuokiančių salamandrų
Pasakos
miškais (kamštmedžiai bei sekvojos)
meduoliniai Grimo & Grimo vaikai rita
žarijas trapiais
trumpėjančiais pagaliukais
vėjas neskaniai lesa jų pėdsakus
juodos gulbių kojos tvenkiny
skalbia seną privemtą mėnulį
: ondatros! ondatros kur?
jos žiūri agato akim iš olų
prikimštų suvartoto oro
jų uodegos lyg kometų / vaikai
jas guldo ilgais
smirdančiais šūviais (kam? kas žino)
: o princesė? Ana Marija Blix?
/…/ žinoma laimingai gyveno
stikliniam karste slėpė
priebalsių skyles taškus
nuo i ir brūkšnelius nuo ū tad
nebetekstualinis jos metas tebelaukia
savo Anderseno
: Sezamai /…/ Sezamai /.../ Sezamai /…/
nevarstyki durų vaike
iš miško prikris žarijų
anų marijų
blix