Julija Almanis. Jūržolių giesmė
2012 m. Nr. 7
Amžių kaitoje – visi…
Dvyliktas amžius, Karelijos pelkės,
ežero krantas, nendrėm apaugęs.
Žlugtą velėju, rūdą išlydau,
nukalu ginklą – genčiai apginti…
Dainą dainuoju – kalnas užauga,
vienintelis kalnas. Trobą statau,
krosnį pamūriju, duoną užminkiusi
sukerpu rūbą – vyrą parvesiu,
gražiai aprėdysiu, prie stalo sodinsiu,
valgyti duosiu. Eisim miegoti…
Dvyliktas amžius, Karelijos pelkės,
ežero krantas, uogom apaugęs.
Žlugtą velėju, varį išlydžiusi
nukalu indą – vandeniui pilti…
Dainą dainuoju – upė bevardė
vardą jau turi. Čia ne pradžia.
Pradžią praleidome, pelkėj kai buvom
tekšių uogauti, gervių prišaukti…
Dvyliktas amžius į vakarą eina,
liūdna truputį. Mąsto žmogus –
jeigu nelaimė, viską – į dainą…
Tryliktas amžius. Daros baugu…
Anam laike…
Sena lietuvė pamiškėj gyvena
anam laike – vienui viena.
Žolynus saugo, debesis pagano,
užmiega kartais – besimelsdama…
Naktis mėnulį lyg kareivį varo
per aukštą dangų. Krintanti žvaigždė
apšviečia vilko taką. Dega
naktižiedė – senovinė gėlė.
Vis ta pati, iš praeities, iš sapno,
labai teisingo. Praviri langai
nakties ramybę tarsi vyną geria.
Mėnuli, mėnesie, kam įkritai
į šį paveikslą, taupiai nutapytą
tik trim spalvom, įrėmintą miškais
ir tom žvaigždėm, kurios šią naktį krito,
pavirsdamos vilkų takais.
Tu įkritai ir sumaišei čia viską.
Apuokas ūbauja, pradunda traukinys.
Suskamba varpas Laižuvoj, už miško,
ir baigiasi iš praeities sugrįžusi naktis.
Kristinėlė
Auksaburnė, greitakalbė
stovi kelio vidury.
Vieną ranką rasos ėda,
kitą ranką lietūs lyja.
Vieną koją dulkės kloja,
kitą koją šunys loja…
Nestovėki, auksaburne,
ratai rieda pro tave.
Šitaip niekas nestovėjo
pilko kelio vidury…
Nestovėki, negalvoki
apie dieną spinduliuotą,
auksaburne, greitakalbe,
eik į girią
ir pavirski papartynų sesele…
Ten toli…
Ten toli ant kalno
tarp trijų beržų
niekam nematytą
gėlę auginu.
Kai pražys,
per dangų
saulele riedės,
kai prinoks,
per lauką
volunge nulėks.
Jeigu verks,
tai upėm,
jei mylės –
žaibais.
Kai numirs,
žemaičiai
laidoti sueis…
Sapnas
Atsigulė rugio vaikelis –
pailsėti… Sekmadienis buvo,
į bažnyčią keliavo
devynbalsiai lietuviai –
vis pro šalį,
pro rugio vaikelį…
Užmigo vaikelis
ir sapnavo –
sėdi gražus danguje
ir groja vargonais – Dievuliui…
Klausosi žmonės bažnyčioj
ir – visoj Lietuvoj…
Viešučių kaimui
Čia Galkus, Maliorius, čia Almaniai
jau paskutinę savo ruošą eina,
nes melioracija – įpykusi Medėja –
tiesiu keliu artėja prie Viešučių kaimo…
Bet dar ne laikas…
Dar girgžda svirtys
ir rūksta dūmai – verda vakarienę
šio kaimo moterys.
Tylu, ramu…
Žiūriu į šiaurę, jeigu ne molio kalnas,
matyčiau Latvijos melsvus miškus,
matyčiau tai, ko niekas dar nemato –
žmonių šešėlius, keistą sujudimą,
išrautą obelį, daržinę be šieno…
Rasotą brydę – vėl kažkas išėjo
anapus kalno – į kitas žemes…
Bet dar – ramu…
Dar valgome, dar kalbame
apie daržus, apie šienapjūtės metą
ir kad Domienė dar ilgai gyvens,
nes dar viena apeina ruošą…
Bet aš matau rasotą brydę –
retėja kaimas, glaudžiasi namai…
Ir melioracija padaro savo darbą –
išvaro griovį – kaimo nebėra…
Yra tik nederlingas motiejukų laukas
ir mėtų kvapas. Žemė – amžina…
Žmogaus belaukiant
Mano sesė jūros druska jau pavirto,
mano broliai – balti angelai.
Miega boružė saulėtoj smilgoj.
Mes nematėm, kaip tu išėjai…
Žydi jūržolės marių platybėj,
supas valtys žuvėdrom baltom.
Kaip seniai viskas buvo. Nebylūs
prasidėjo rudens vakarai.
Į vainiką supynusi skausmą,
meilę, laimę, dedi ant kelių
tarsi vieškelių metraštį. Lauksim,
gal sugrįš į namus. Neramu…
Neklaidinki, pasauli, nereikia.
Saulės laikas sugrįš – kada nors.
Baltą vieškelių metraštį baigia
čia kažkas užrašyt – be klaidos…