Vladas Baltuškevičius. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 11

Apie kelią ir bekelystę

                 daroga daroga da bezdorožje dorože…

Tikrų daiktų vardų nematome per grimą,
per juodą, per raudoną dažą,
bet visuomet eilėraščiuose rimas rimą
pritraukia ir tikrybę neša.

Jei kelias,
tai grįstas jis ir vertikaliai kelias.
Jei bekelystė,
tai ieško ji klaidžiau paklysti,
kraujuotom pėdom ir šašuotais keliais
iš klystkelio į klystkelį išklysti.

Pakirsdamas gyventi nežinai,
ar kelias neiškryps į bekelystę,
ar tik tvirtesnės dvasios milžinai,
kur be kelių, ar tie, kur turi kelią grįstą.

Jei kelias,
te jis žaibų zigzagais kelias,
jei bekelystė,
tegu neieško ji kelių grįžt grįžtkelin,
te ji per kraujo upelius
atranda niekieno nevaikščiotus kelius…

Tikrų daiktų vardų nematome per grimą –
įvairiaspalvio melo dažą,
bet visada eilėraščiuose rimas rimą
pritraukia – menamybę neša.

*

rytą blankiai primenu vėlei
staigiai dingstančius naktį sapnus
…gegužį rožinį mūza prikėlei
varganai iškankintai sielai…
blankiai rytą primenu vėlei
staigiai dingstančius naktį sapnus

nori tu to ar nenori –
nemari kaip mirtis, kaip mirtis,
dukružėle, mano Lenora,
nori tu to ar nenori:
nemari kaip mirtis, nemari praeitis,
blyksi skleidžias man tau prieš akis

atminimai tie gražūs
gražūs, mūza beprote,
įdainuoti įraudoti įgroti
amžini, kaip rasos rasiuos
atminimai tie gražūs
gražūs, mūza beprote,

rytą aiškiai primenu vėlei
niekad nedingsiančius naktį sapnus,
išlaisvio ir nerimasties aš sūnus,
jaunas skambus jaunas skambus šaunus
aiškiai rytą primenu vėlei
niekad niekad nedingsiančius naktį sapnus

 

Keleivis

Aš – keleivis, vienišas keleivis
vienas keliuose ir klystkeliuose vienas
širdį graižioja jų aštrios aštrios kreivės
ir benamės benakvynės naktys dienos.
Akys ryškios, akys blukios
ir žvaigždžių kristalų pritrupėję akys
pasitinka Lietuvėlės ūkiuos
ir fazendose, ir jurtose, ir saklėse… 

Aš pas žmones retas, baisiai retas svečias –
man įkyrūs kasdieniai rūpesčiai.
Lyg dvasia be vietos – nežinau, kur pasidėčiau,
jeigu neturėčiau savo mūzos

ir palydų – nemariosios mūzos
mirštančių šešėlių – jeigu neturėčiau,
nežinau: gal laimingesnis būčiau,
o gal gyvas suledėčiau

aš keleivis, vienišas keleivis,
gatvėse ir skersgatviuose vienų vienas
širdyje kryžiuojasi aštriausiom kreivėm
be nakvynės naktys dienos…

Už užšautų durų, už užvarstytų langinių
daugiaaukščiuos rūmuos, rūsiuose ir lūšnose
ilsis svetimi likimai –
mirštantys šešėliai nemariosios mūzos –

atsiriekę nuo buities perdien po riekę
savo kūną valgo, savo kraują geria
ir užmiega. Nesapnuoja nieko,
ar su sąžinėmis derasi…

be palydų, be atsitiktinių,
be draugų atsitiktinių ir atsitiktinių draugių,
kas su manimi nutiktų – nieks nežino,
gal ir mūza neišsaugotų.

*

     Aš pavargau bebūdamas žmogus
                      Bern. Brazdžionis

Pervargau bebūdamas žmogum
jau netikiu nei pragaru ir nei dangum
džiaugsmų aistringų ir kančių skausmingų
tos pačios ašaros ir jom paspringo
tai kas vadinos manyje žmogum
jau netikiu nei pragaru ir nei dangum
jau netikiu ugnim aukštų žemų aistrų
sūru nuo jų krūtinėj ir aitru
daugiau aš netikiu grumtynių ringu
ir tuo paskvilišku buities teatru
širdis manoji nuo randų išbrinko
sūru krūtinėj ir aitru aitru
ir regimai juntu kaip siela rembi
ir jausmą tą įspinduliuoju jambe

skaitysi tu kurs vadinies žmogum
ir juoksiesi iš mano netikėjimo ir melo

ir niekad nepajusi kaip man širdį gelia
kančių skausmingų ir džiaugsmų aistringų
druska rakštingąja dar nepaspringo
tai ką tu vadini savy žmogum

o aš? aš pervargau bebūdamas žmogum
ir netikiu nei pragaru ir nei dangum

*

nuo lelijlapių
plokščių delnų
sklindant chorui
kūmavimų chorui
mokiaus kursmo –
vaikystės dainų
nuo lelijlapių plokščių delnų
sklindant chorui kūmavimų chorui

į vaikystės
garsus ir aidus
po klajojimų grįžti man lemta
dienos naktys
žiedlapiais krenta
į vaikystės garsus ir aidus
po klajojimų grįžti
man lemta

tai, kas prarasta, atskrenda
skrenda
iš žiojėjančios metų
bedugnės
ugnys žaižaros
žaižaros ugnys
tai, kas prarasta, atskrenda skrenda
iš žiojėjančios metų bedugnės