Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei
2022 m. Nr. 12
Iljai Lemeškinui, smalsybės kurstytojui,
500-aisiais Pranciškaus Skorinos
„Mažosios kelionių knygelės“ metais
1. patriarcho musca depicta
valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusios
kaip šešiolikto amžiaus kare
šuoliais, priepuoliais, kol pragare
ji Atėnė, o gal Venera
karo meilės dievaitė globos
jos nėra, ji užtat nepabos
ji iš kraujo rasos ir kalbos
ji kariauja – kada karaliaus?
ji iš kapo? kanapių alaus?
atpažinsi iš kvapo gailaus
kad nėra, kad jos bijo kvaili
bus ji mirusiam aktuali
jos tarpuvartėj šauktis gali
ji be garso ant kulkos atskris
pasikars jos kuklus juokdarys
išsiverks, išsibars, išsiris
iš kiaušinio visai jau kitoks
atitoks, bus nežinomas toks
koks ir buvo iš pat pabaigos
2. patriarcho atkutusi musė
tada ateina metas spėt į kreivą tiesą
kareivos persirengia stiuardesėm
ir eina susitikt su patriarchu
ir tik viena išeina apsiverkus
matyt, iš laimės, kad kol kas gyva
visa gyva, ir kojos, ir galva
nepaaukojo, išropot pavyko
iš rojaus patriarcho apgaviko
o gal jis vėlei sumanys pažaist
skutaisi gal ne veltui ir dažeis
gal nebeprakaituosi kaip lig tol
o gal po to, o gal ir anaiptol
3. patriarcho apkeršusi musė
visuose darbuose jo šešėlis brenda į kraują
apkasuos jo kariai nepalaidoti laukia amnestijos
krenta karo žirgai, vadeliojami bestijos
pluša pragaro šunes, kol angelui sparną nurauja
čia visi išsigandę ir viskas čia tik propaganda
nieks nė nebesistengia tiesos bent pro plyšį išvysti
plyšta kiauras, užlopytas žydi ir žadą praranda, ir vysta
pašaukimas už giltinę dirbti jam šventas, jis jo nepraranda
parklupdytas į kertę ant žirnių jis inkščia ir šaukiasi keršto
neršia vėl samdiniais ir šauktiniais visais pašautiniais
leidžia juos pasroviui ligi aukštojo pylimo krašto
tvenkia šventąją upę, jais kamšo patrankų vamzdžius
bet sutrenkia perkūnais dangus ir pratrykšta šaltiniais
susilieja abu, viršutinis ir apatinis, taip ir bus ligi rankos nudžius
4. laisva akyla nešventoji
musė demonė, musė kasdienė ir musė
amžinai vienadienė, padienė, bet jeigu suklusi
gal išgirsi, ką vapa jos plačios pavargusios lūpos
ant Skorinos portreto taip drąsiai vargdienei pritūpus
kaip ji staipos, kaip galvą pakraipo ant rankraščio aklo
kaip tos keistos rusėniškos raidės nebaisios, neveržiančios kaklo
kaip ilgėja tų raidžių eilutės, kaip darosi jos begalinės
kaip per amžius platėja, kaip vaidijas, skaidos tėvynės nepasidalinę
visko mačiusi musė, lavonmusė, mėsmusė stebis
kaip tie žmonės raštingi iš rašto išeina į stepę
kaip sudegina stepę, kaip duoną joje susprogdina
bando žodį ir kąsnį ištraukt iš burnos paskutinį
stebi musė ir stebis, kukliai pranciškoniškai liūdi
…bet jau regi, kaip Vilniun iš Prahos atkyla Pranciškaus eilutė
5. lemties musele, Kíteron plaukte!
greičiau, greičiau išplaukime, – kviečiau
tame išplaukime
su priegiesme kimia
lydėjo viltys nuo širdies piečiau
apsalo salos, ypač ta žydra
sulaukusi baikščių
nelaukiamų svečių
tarp jų ir tu, it laumė netikra
pilna-, plačia-, atlapa-krūtė, bet
kaukėtame sapne
apklėtusi mane
virpėti nesupratus ar drebėt
iš to plaukimo kaukių ir spalvų
iš burių užburtų
kur tuščia ir kurtu
tu spalvingiausia iš visų palvų
rėplioji išsiskėtus vilnimi
žaliam akių dugne
atspindinčiam mane
mirtingi mes, laisvi ir laikini
6. karališkojo sodininko amžina bičiulė
toje šaly aplink jo galvą spiečias žiedmusės
ji kvepia Prahos sodais ir medum, ji žaidžia
iš musės išviliojusi mėnulį
negimusi, bet jau senolio veidu
tenai, kur išraustų kapų paminklai rūstūs
už mus tebesimeldžia, vis namus
sapnuojančius, sapnuojamus namų
toje galvoj silpniau, kaskart silpniau pasauliai zvimbia
lyg musgaudžiai seni, aplipę papilvėm dryžuotom
mus apkabina, pila mums pelynų
pilkai nugirdo mus, jau nesamus, tik vėjo
be garso nešamus ir kur pakliuvo sėjamus
pasaulių, amžių plynėn, kur spangus
sapnų, žiedų ir žiedmusių dangus
leidėjo, knygiaus meną, triūsą, knibų ir didingą
ir sodininko pašaukimą, amžiną ir kvapų
regėjus mėsmusė ar žiedmusė, bet musė
nutūpus šventraščio kamputy skeryčiojas
kažką mums sako, vapa, bet ne mūsų
pasaulio lūpom, mums nepažiniom
tiktai jaučiu, kad lūpom amžinom