Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės
2012 m. Nr. 7
MINTYS
įvyniotos figų lapuose
taškosi
tarp
rododendrų
kabančių purpurinių vynuogių
vyno spalvos fotelio
KAŠTONAS
kieme
išsprogęs žiedais
liečia dangų
jis mąsto
apie žmonių gyvenimus
stebėdamas buto langus
lapai niūniuoja
pavasario vėjyje
jų ašaros ir šypsenos
krenta ant aikštės
AUŠRA KYLA
nusigręžusi nuo jūros
klausosi
ką langai
šnabžda
ŠVIESOS PLUOŠTAS
krenta ant marmurinių grindų
užuolaidos plazdena
prieš medines langines
verda kava
Tavenerio „Gaubiantis vualis“
krenta ant duonos, sūrio
raudono vyno, rankų ir rožių
langinės atsiveria ir užsidaro
vėlyvai popietei
inkščiant paskui saulę
GIESMIŲ GARSAI
iš nuošalios kaimo koplyčios
klojasi per pilkus beržus ir
alsuojančius
legendomis piliakalnius
žodžiai
kaip prisiminimų lašai
skverbiasi venomis
į širdies erdvę
kuri žino
aš niekad negrįšiu
ALBATROSAS
skleidžia sparnus
ir klaidžioja mano
žemyno vandenyne
KINTA ŠVIESA
žodžiai sušąla
debesies mintys
teka lėtai
žingsnių ritmu
ant saulėto grindinio
KRAUJO LAŠAI
nuo amuleto
ilsisi tamsoje
žvakė nepaisant nieko
liepsnoja toliau
žvaigždės
braido migloje
mėnulis
duria rožės spygliu
UPĖ VIRPA
po asfalto dangumi
medžių dūmai glosto
miesto raukšles
BALTOS VAIVORYKŠTĖS
nakties danguje
suminkština miego bangas
sapnuose
ar atsikėlę
galime išskaityti
baltą lakštą
vieta vietoje
be vietos
įsipareigojau klaidai
nepriklausau laikui