Birutė Grašytė-Black. Eilėraščiai
Esu Birutė Grašytė-Black iš Grašių kaimo, gimiau 1992-ųjų vasarą. Lietuvos edukologijos universitete baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, vėliau Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrą. Savo tekstais kultūrinėje spaudoje ir įvairiuose literatūriniuose renginiuose dalijuosi nuo 2010-ųjų.
* * *
Šis eilėraštis apie nuotrauką,
Kurioje dar esu negimusi:
Prie vištidės kabo
Pusmetriniai varvekliai –
Juose jau šiek tiek
Atsispindžiu.
Vaikystė
Pilnais vandenio
Guminiais batais,
Laidotuvių žvake išvaškuotom
Tėvo darytom slidėm,
Kandžių prakapotom
Močiutės megztom kojinėm,
Mokykloj išjuoktu
Brolio išaugtu megztiniu,
Stovi, mano vaikystė,
Pamotės pastatyta fotografuotis,
Ir nejuda.
Žaidimas šokdyne
Rožė, tulpė, lelija.
Sugirgžda apleistas malūnas –
Jis jau seniai neberodo vėjo,
Tik laiką.
Rožė, tulpė, lelija.
Saulės šviesa įstiklina
Tauragno ežero
Veidą.
Rožė, tulpė, lelija.
Esu lengvas besielis drugelis,
Nutūpęs ant kranto
Kraujažolės,
Rožės, tulpės – –
Šermenys
Močiutė mane visad vesdavos
Į savo draugių šermenis,
Iš pradžių skaičiavau,
Iki tiek, kiek mokėjau.
Sakydavau, va, jau ketvirtosios,
Penktosios, šeštosios…
Sėdėdavom valandų valandas,
Karpydavom žvakių knatus.
Daugumą karste gulinčių
Matydavau pirmą kartą.
Būčiau galėjus prisiekti,
Kai kurios iš jų –
Kvėpuodavo.
Vis dar
Kaimynė vis dar klūpo
Prieš televizorių, transliuojantį mišias.
Močiutė vis dar neša karvėms kibirus,
Pasemtus iš dangaus.
Virš mūsų galvų vis dar laikos
Žvaigždėtas asbesto šiferis.
* * *
Klykdamas suka ratus virš galvos fosforinis
Erelis nulaužtu sparnu.
Marija paveiksle, pelijančiom rankom
Glostyk šitą pasaulį.
Cypia vėlė klojime, įkliuvus
Į spąstus pelėms.
Marija paveiksle, pelijančiom rankom
Glostyk šitą pasaulį.
Švilpia kaimyno darytas alksnio švilpukas,
Straksi velnias tarp žodžio ir daikto.
Marija paveiksle, pelijančiom rankom
Glostyk šitą pasaulį.
Sumokėjau alyvmedžio lapais
Už penkias minutes
Užsidengus ausis
Kitoje namo pusėj,
Kol kaimynas ir tėvas,
Raudona kiaulė
Ir žviegianti sniegas prie tvarto.
Ir už jaunatį aštrią, ražieną,
Pabudimą iš sapno,
Į sapną,
Surūdijusį vinį kulne,
Nepasiekusį
Irgi aštraus mano kaulo.
Betoninių stulpų tarsi įtvarų
Laikomą šitą pasaulį,
Už jį visą
Kadais sumokėjau
Alyvmedžio lapais.