Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1

 

 

 

Vėl dienos ilgėja

 

Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės –
kartą ne paskutinį. O jeigu
jau paskutinį – dar labiau
džiaukis, būk dar uolesnis

pasaulių mylėtojas, gyvenimų
mokinys. Budinkis. Kelkis.
Lipk iš duobės, su saulele
ant atkopk! Teliks sąmonėj tuščias

dar vienas judviejų santuokos
kapas, į kurį šitiek tilptų gyvybės

mirties,
kad baisu pažiūrėti.
Bet reikia.

 

 

Trys Karaliai atėjo (antras variantas)
Paimkite vieną kryželį
                                                          Sigitas Geda

 

Kaip atėjo, taip ir išeis. Baigiasi didžiosios
šventės, metas mažiems darbeliams:
išsimėžk tvartą, instrumentus sustyguok,
mokykis teisingai

kvėpuoti. Nešk tau skirtą kryželį kryželiu
padabintas – nebok

žinančios minios pašaipų. Nebijok mirties,
meilės,

poezijos, vienatvės ir savo nustebusio
veido išraiškų.

Karališkai atėjęs, karališkai apdovanotas,
karališkai –

palikęs dovanas – nukabinęs ir atidavęs kryželį –
išeik nelauktai

kaip atėjęs

ir įdavęs kryželį pamokė.

2016 01 06

 

 

Tėvynė iš natūros, arba Apie tai

 

kaip trynė ją kaip rovė ją
ir kaip manipuliuoja ja

ir čia – kalbos tikrovėje

ir ten – tikrovės kalboje

 

 

Niekas nesiskundžia

 

Niekas nesiskundžia, skundžiatės tik jūs ir Ovidijus
Ana Achmatova – Osipui Mandelštamui

Nors ir nyki, ir tankiai kvailių apgyventa
gimtoji provincija –

nesiskųsiu. Dar visai neseniai kentaurai
čia kūrė miglotas eiles,
dabar – vis dažniau – tiesiai ir šviesiai –
nykštukai.

Išmirus kentaurams nykštukai užauga
labai dideli, ypač tie, paprastieji –

su pora vingių smegenyse,
ryškiu pirmu planu, be perspektyvos.

Rimti ir teisingi, įskaudinti
baisios neteisybės. Žinantys mūsų vietą.

O ir mes – kaip laukiniai, tuščiažiedžiai
erškėčiai, besmegeniai kalbos augalai
iš būtųjų kartinių,

tvarkingo nykštukų darželio retos ir tvirtos
piktžolės, kurias jie vis taikos išrauti.

Nieko naujo – ir kam gi tu skųsies,
kam čia viešėdamas, kam čia vešėdamas
skųsies? –

po saule.

 

 

Šypsena, arba Apie tai

 

kaip niręs tikrovėn, kadaise,
putojant senovės gegužiui

gedai vis, kritai vis, sudužęs
riogsojai, o laikas taisė

ir, parodęs, kaip viskas kinta,
paliko tau įtrūkį rimtą,

kuriuo šypsaisi.

 

 

Juodoji keramika

 

klausydamas tavo muzikos
šlovinu tave, Viešpatie,
žiūrėdamas tavo paveikslus
šlovinu tave, Viešpatie,

net dėliones dėliodamas
iš tos muzikos, iš tų paveikslų
šukių

šlovinu tave, Viešpatie, laikvietėj

sukūrusį tokį siaubingai gražų
pasaulį, tokį netobulą įkvėpusį
žmogų molinį,

išdegusį tokį kaip du lašai iš akių
į save panašų

uzboną su priemaiša dieviško mėšlo

 

 

Neužsimerkti

 

Joks žmogus niekada nesitaikė kulkosvaidžiu į mane, nuogą
pastatytą prie griovio, mirksnis prieš tai, kai nušautas
buvau.

Taip pat niekada prie griovio nesitaikiau į jokį nuogai išrengtą
žmogų, prieš tai,
kai tą žmogų nušausiu.

Bet dabar į žmogų prie šiąnakt iškasto griovio
dar šaltu kulkosvaidžiu esu nusitaikęs. Dabar į mane,

nuogą, pastatytą prie griovio, kalkėmis atsirūgstančio,
taikos žmogus
tirtančiom rankom.

Ligi šio mirksnio paprastas buvo mano gyvenimas.
Ir po šio mirksnio mano gyvenimas nebus sudėtingas.

Ir toliau nedaug kam suprantamą, niekam nereikalingą
poeziją kursiu,
nes tik ji

net šitokio siaubo akimirką išdrįsta neužsimerkti.

 

 

Jei nėra Dievo, tai poezija
Mylėkite mane vien tik už tai, kad mirsiu
                                       Marina Cvetajeva

 

Jei nėra Dievo, tai poezija
yra neįmanoma.

Čia tuščia, netoli
beprotybė, poezija
nėra malonumėlis.

O plazdančioms tikinčiųjų
širdims – kam dar tie

posmai,
amžiais vėluojantys?

Kas kartą,
išlįsdami viešumon,
iš sacrum jie žnekteli į profanum.

Trinkteli durys.
Skersvėjis.
Ne Dievas ir ne poezija.

Ne iš ilgesio visa tai.
Iš didelio liūdesio,

jau be vilties.

Mėginu jus mylėti, nes mirsit.

 

 

Projektas
                                         laidotuvėse sutinkant gimtadienį

 

Manyčiau, kad tiktų sonetas.
Greičiau angliškas nei itališkas.
Pageidautina – kietas.
Savarankiškai savavališkas.

Kad sonetas nebūtų skirtas
nei tavo laidotuvėms, nei mano
gimtadieniui. Lai sau karščiuoja, tirta,
nė nenumano,
nei kaip, nei kur atsidūrė.
Ne laiku, ne vietoj. Atbrido
toks, kokį jį ir sukūrė
filosofė mirtis, Leonidai.

Kreivą, springstantį, kandų.
Be šviesos, be tiesos. Be olandų.

2016 09 24 Kaunas, Petrašiūnai

 

 

Exit H. A. Č.
Štai ir Džiuzepė exit…
Henrikas Algis Čigriejus
                                        Juozo Apučio laidotuvėse

 

To, ką prošvaistėmis moji, gyvas kaip iš rašto,
pirmas, trenk mane greitoji,

nuo pasaulio krašto nemokėsiu pakartoti,
švystelėt pro skylę.

Plaukim, debesys kuproti, irkime į gylę.
Dar mylia – ir jau be rėmų.

Šimtmetis – ir liuosas. Universiteto kiemą
ištupėjo kuosos.

Pavartėm poetai mėtos. Šniurkščioja mergaitės.
Metais, būrų nudėvėtais,

dėbso Donelaitis. O švenčiausia: vis dar būna –
ant gerklės užmynus

čia kalba formuojas kūną, įžvalgas, žvaigždynus.
Čia šviesa šešėliais muša.

Ritmika ir rimas kviečia aklą, šaukia glušą.
Čia tas išėjimas.

Iš alsavimo, iš vėjo, išmonės ir ryžto.
Net eilėraštis išėjo.

Lauksime sugrįžtant.

2016 07 02–01

 

Kartais dar apie jus pagalvoju

 

Ar suradote savo Šambalą? Ar jau mokate
ten šypsotis? Ar turite į ką pažiūrėti,
kaip retkarčiais pažiūrėdavote gyvenime
nebaigtame?

Čia, tikrovėje neprotingoje, kažkam
liko jūsų romanai. Jūsų vardo
literatūrinė premija.
Jūsų išnaros atvaizdas ant marškinėlių.

Mudviejų paslaptis
mano prisiminimuose vis dar yra
mudviejų paslaptis.

Neįmanomo ryto šviesa pro dužusius vitražus
bažnyčioje apleistoje vis dar yra
neįmanomo ryto šviesa.

Jūsų angelas vis dar yra.

 

 

Prie Šekspyro kapo

 

Gyveno. Arba – kas jį ten žino.
Sudėjo sonetų. Arba nesudėjo.
Iš didelės meilės. Arba mažos.
Moteriai. Arba vyrui.

Sukūrė daug pjesių –
tragedijų, komedijų, kronikų.
Arba sukūrė ne jis.
Bet sukūrė.

Vieną prasmę. Ir kitą.
Taip, monologą studentui.
Ne, princui. Gal išminčiui,
o gal idiotui. Štai koks

klausimas, vis tas pats
ir tas pats. Būti. Arba nebūti.

Tai buvo jis ar nebuvo?
Jokio, studente, skirtumo,
atsakymas, prince,
šekspyriškai aiškus: yra.

Kaip ir Atlantida eilėraštyje
poetės jau mirusios,
bet, jei lavinies stropiai,
turėtum ir ją kuo gyviausiai

besišypsančią atpažinti
čia, kur žodžiai, žodžiai,
žodžiai prie menamo kapo,
kur laumių, kentaurų

ir sniego žmogaus pripėduota.

 

 

Neturėk kitų dievų, tik mane vieną

 

Jei dar turi tą nuskilusį veidrodį,

vėl parodyk man,
vaikui, save, patį gražiausią.

Vieną blizgę ir kitą, pavasarį
trenktą, žadėtą

meilės vasarą, saulės zuikutę,
apžlibink!

Begalybe pavidalų, begale
galių matyti meile akla.

Jei turi dar tą skilusį aidą, vėl atsiliepk.

Imk mano žodį, duok savo,
apsikeiskime mūsų žodžiu.
————————————-
————————————-

Žodžiu, tavęs neturėdamas –
žodis! – kitų dievų neturiu.

 

 

Duotybės

 

Dievas man davė poeziją. Gulsčią bei stačią.
Dievas man davė vaikystę. Ir būna vaikystė.
Dievas man davė gaudimą laikų pradžiapačių.

Dievas man davė mane, kad išmoktų suklysti.
Ir pridėjo daugiau negu dešimt skaitytojų. Ačiū.

P. S. Itakei įtakojus
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.
Konstantinas Kavafis

Ši jūra plakasi į uolas, tarytum mąstytų,
bet jos vandenys skaidrūs.

O nurimsta staiga,
net ir tave įsiminusi. Į horizontą žvelgi,
salas įžiūrėdamas

ten, kur baigias pasaulis,
kur jau nieko nėra mirtingiesiems.

Prieš tūkstantį metų.
Po tūkstančio metų.
Dabar.

1916 09 12 Aleksandrija