literatūros žurnalas

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 10

Teksto tvėrimas

 

Šešias dienas kūriau eilėraštį.
Pradžioje buvo tyla, kurioje nejauku,
paskui buvo žodis, jo aidas.

Ir darės jaukiau ir šilčiau –
paskui sakinys – vienas… kitas…
Frazėmis ėmė pilt kaip iš kibiro.

Sutvėriau daug gramatinių centrų,
kurie suktųsi aplink vienas kitą ir spindėtų.
Parašiau veiksnį ir tarinį,
užveisiau žodžių gausybę, padangių sparnuočių
ir giliaminčių kaip žuvys,
kad daugintųsi ir veistųsi poromis.

Pamačiau, kad tai yra gera.

Tada atskyriau šalutinį sakinį nuo pagrindinio,
išskyriau aplinkybes – mano buvimo sąlygų ir priežasties,
be kurios niekas neatsiranda ir nedingsta.
Švelnios nuolaidos, skubančio laiko, vietos be vietos,
švelnaus būdo ir kitas.

Galop padariau vyriškąją giminę –
tatai buvo gera, bet vieniša.

Tuomet iš lieso savo kalbos šonkaulio
padariau moteriškąją giminę,
kad daugintųs ir užpildytų mano eilėraščio tuštumą.

Tiesa, vienas žodis, kuris turėjo nešti šviesą akims,
išsprūdęs nupuolė kažkur tarp eilučių,
vienas žodis toksai neklusnus tarp būrio klusniųjų…

Rašiau ir net negalvojau, kad teks kada nors
gėdytis prieš kritikus visų savo lyrinių aš,
nemokšiškai išlinksniuotų vietininkų žemėje.

Šešias dienas kūriau ir pavargo ranka,
septintąją dieną ilsinau
paskaudusį riešą, apraišiojęs savo eilėraiščiu.

Galvą pasukęs mąsčiau – kažkoks nepavykęs išėjo,
padėjau į stalčių ilgiau pagulėt.
Per tą laiką gal jam ir sukursiu
kokią stiprią, dramatišką pabaigą…

 


Ties tavo akių sietuva

 

Gretai

Budėjau palinkęs ties tavo akių sietuva,
gaudžiau mažas kibirkštėles žvilgesio, ilgesio,
auksažvynes vilties žuveles, traukiau po vieną,
pakliuvusią į akių tinklainę, dar spurdančią
paimdavau, pabučiuodavau ir vėl paleisdavau atgal į gelmes,
kurios man vis baugios ir nepažinios atrodė.
Toks buvo trumpas šis džiaugsmas, palytėjimas lūpom laimikio,
prieš pat atsisveikinant.

Budėjau palinkęs ties tavo akių sietuva,
ilgai žiūrėjau galvodamas, koks čia gali būt gylis,
tikriausiai paskęsčiau, ratilėliais nuraibuliuočiau
kaip koks žemės grumstas ir išnykčiau joje su visam.

Į tavo akių sietuvą nuogas bridau mėnesėtą naktį,
maudžiausi gyvam sidabre ir panėręs jaučiaus
aptakus kaip upėtakis, peleku glostantis apskritą mėnulio ratą,
atspindėtą paviršiaus gelmės, vos sujudintą ir švelniai raibuliuojantį.

Ties tavo akių sietuva atėjau kaip žvejys, o pasinėriau jau taip,
tarsi pats būčiau žuvis, pats savęs būčiau gaudyt atėjęs,
vilioti blizge, šokančia ryškioj mėnulio šviesoj gyvo sidabro viliotinį.
Tavo akių sietuvon grimzdinau po grumstelį man pažadėtosios žemės,
tikėjau, kad gelmės šios dugno neturi ir šis siekinys
mano kojoms basoms nepasiekiamas.

Kurgi daugiau, jei ne tavo akių sietuvoj, plačioj kaip laiko marios nemarios,
bet ramioj, išdidžioj vien savo gelme, tylėjimu savo iškalbioj,
kurgi daugiau aš maudžiausi nusimetęs šarvus pilkos kasdienybės,
nunešiotus šarvojimo marškinius, laiko iečių visai suvarpytą liemenę,
panėręs rankom plikom pagavau sapnuojančią žuvį atmerktomis akimis,
saldžialiežuvę miegalę, skraiduolę per pasapnių debesis, atspindžius
rugpjūčio dangaus smulkių žvaigždžių gvazdikėlių.

Nubudus žuvis meilikaudama lūpas pražiodė ir ėmė varvėti nuo jų
šviežias žvaigždynų medus – žodžiai, žadantys amžiną laimę ir sėkmę.
Klausiaus ir tylėjau pats kaip žuvis tavo akių sietuvoj, klausiaus ir nedrįsau prašyt
jokios didesnės laimės
už šitą.

 


Wille zur Macht

 

Devyniolikto amžiaus pabaiga,
mėlynoj prietemoj
pusnyje užklimpsta
tempiantis roges arklys –
ore garuoja
jo prakaituota gūnia.

Vežikas, iššokęs iš rogių,
bejėgiškai čaižo
arklio pavargusią nugarą.

O virš jo kirčių
tik žvaigždėtas dangus
ir spengianti laukų tuštuma.

Su kiekvienu rimbo smūgiu
vis giliau į pusnis
grimzta išklypusios rogės,
vežikas, arklys, aprūdiję rakandai,
suvynioti į skepetą,
kvepiančią avižomis.

Ir tik liesas
jaunas mėnulis,
žiūrintis pro pušų blakstienas,
ironiškai šypso
galvodamas –

jeigu juos kas ir gali ištempti
į priekį,
tai ne arklio galia,

bet
arklio valia
galiai.

 


Mokymasis vaikščiot

 

Mano vaike, klausykis dabar neskubrių ir mažyčių
vabzdžių žingsnelių, sustingusių gintaro inkliuzuose –
kokie tikslūs, preciziški, kokie subtilūs ir švelnūs
judesiai skorpiono, šokančio valsą su savo auka.

Sustingdyti laike atgyja žalio vabalo žingsniai,
aidintys plačioje gintaro menėje,
o vorai, kokie gi gražūs vorai,
bėgantys tarsi lietūs kaštonų laja,
laibomis kojomis šokantys tango savo voratinklių
plonybėje, jaučiantys kiekvieną krustelėjimą, vėjo šiurenimą.
Kokie kerinčiai žavūs rudieji tarantulai,
jaučiantys širdies būgnelio nuolat mušamą ritmą,
didumo sulig plaštakomis, kurių pirštai nervingai barbena į stalą,
vienodu ritmu, bėgiodami per ilgus palangių rojalius.

Klausykis įdėmiai, galbūt jau iš žingsnių gali atpažint mažą skruzdę?
Kokie smulkučiai ir greiti žingsniai tos, kuri skuba iš skruzdėlyno,
ir kokie sulėtėję ir sunkūs žingsniai skruzdės,
kuri grįžta į jį nešdama savo šapelį ant nugaros.

Šiam mieste juk kiekvienas neša po savąjį šapą,
o tie, kurie neneša, greitai prašampa smėlėtuose laiko
kauburiukuose, vėpūtiniuose ar aukštoje žolėje.

Ir tu šitaip mokykis vaikščiot, statyti pėdas, kad nė
vienos skruzdėlės neužmintum.
Klausyk, ar girdi, kaip traška ateinančiojo žingsniai?

Tai laikas.

Jis išmokys tave vaikščiot mėnulio pjautuvo briauna,
įtemptu lynu, kojas statyti atsargiai, priešintis žemės traukai,
kuri dar gyvą bando praryti, įsiurbt savo tylinčiom lūpom.

Mokykis vaikščiot iš laiko. Iš laiko mokykis bėgti.
Ilgų distancijų ruožus su kliūtimis, (k)liūčių ruožais.

Laikas – laše sakų įklimpęs vabzdys maldininkas.
Kartais taip nori, kad bėgtų greičiau, o jis sau nepajuda.
Rodos, amžiams įkliuvęs inkliuzo sakų lakume,
prabunda staiga ir vėl ima bėgt, greitesnis už skruzdę,
kaip kraujo ar prakaito lašas…
Ar girdi jų žingsnius?

Koks gražus ir amžinas jų bėgimas…

Šitaip kalbantį Tėvą regėjau, ištuštėjusioj žaidimų aikštelėj
giliomis akimis nekantriai stebintį, kaip jo vienatinis sūnus
ima žengti pirmuosius žingsnius
link ešafoto…

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9 / Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

Deimantė Daugintytė. Klasikos matmuo ir poetiniai vėjai

2015 m. Nr. 4 / Vainius Bakas. Kas vėjo – vėjui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu

2014 m. Nr. 11 / Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina.

Vainius Bakas. Trykštančių šaltinių versmė

2013 m. Nr. 1 / Vladas Braziūnas. Fontes amoris: eilėraščiai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –
tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

„Metų“ anketa. Vainius Bakas, Eglė Sakalauskaitė, Artūras Valionis

2011 m. Nr. 7 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Nerijus Cibulskas. Siūlas, vedantis iš „Pretekstų“ labirinto

2010 m. Nr. 11 / Vainius Bakas. Pretekstai: eilėraščiai. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2009. – 130 p.