Julius Keleras. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 5–6
krikštynų marškinėliai
reikia stropiai saugoti širdį –
su metais ji tik šiurkštėja –
o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį
vandens čiuožikas
kartais tuomet pagalvodavau
apie vandens čiuožiką –
vienišą, užsispyrusį, nemačiusį
ledo, kuriuo skuosti galėtų
žymiai greičiau nei čia,
aprūdijusios statinės lietaus
vandeny, sukdamas
ratą po rato
Krantinės g. pavakare
saulė krinta Antakalnin ir todėl
galima žaisti kvadratą krantinėje,
kur Neris beveik daro kilpą –
visai netoli tos vietos sykį mes
su Ramūnu ir jo mama slidėmis
šliuožėme prieš srovę aukštyn
užšalusia Nerimi vieną šeštos
klasės sekmadienį
nežinomam parke
jeigu sūpuoklių nejudina vėjas,
ten, vadinas, nėra ir tavęs,
laikančios rankoje mezginį,
laikančios rankoje mezginį,
užsimerkusios, tarsi bijotum ko,
tarsi kažkas tas po širdies
priepuolio mirtinai prisiglaudęs
būtų prie linkstančios tuopos
ašaros
trumpiau už visus
pasauly gyvena ašaros –
mes kylam ir leidžiamės,
kylam ir leidžiamės, o jos
pranyksta, pradingsta ir niekur
vėliau jų nerastum –
jokiuose netvarumo žemėlapiuose
matau ją pro autobuso langą
kai prašvis nuo sniego, turbūt
vėl raudosi,
nebodama, kad balta vis tiek
viską suslėps
ir teliks vien tyla, didelė ir juoda,
mažas sodelis slėnyje
ir apsnigtos tavo blakstienos –
paskutiniausias žiemos sniegas
nepažįstama, raudanti,
išeinanti iš kapinaičių
eidamas paneriu žiūriu į atsivėrusią properšą
staiga man atsiveria debesys
ir tampa tylu –
lyg pirmąsyk išvydus užšalusią jūrą
arba kritusios knygos priplotą
drugelį –
kur tu buvai, kad jo negalėjai išgelbėt
lipdamas į kopą įsipjoviau į viksvą
kraujo lašas, nukritęs į smėlį
labai panašus į boružę, slenkančią
pačiu audeklo pakraščiu tolyn
link saulėlydžio, kur jos iškilmingai
laukia elektros stulpai, uniformuoti
šešėliai ir toli, veidrodžių karalystėje,
mirguliuojanti jūra
negyvas prisiminimas
Dievas yra perlamutro sagė
virš tavo kairiosios krūties,
vasaros slenkstis įkaitintas
kailio katės, stebinčios dangų,
o ta, kurios galėjai ilgėtis, galima net pasakyt,
kad niekada negyveno
ji nesiilgi nakties, gal niekad
nesiilgėjo – kaip išskrosta silkė
uosto krantinėje, paruošta,
laukianti savo pirkėjo, netekus gelmės,
o gal niekada nepatyrus –
veltui perlamutro dangus
žvelgtų į ją – net jau mirtis jai nepadės
intymu
mano žemėlapiuos – keli taškai,
kelios tiesės, keli geležinkeliai,
kelios ligoninės, keli garlaiviai,
besiilsintys žiemą
keli sakiniai, kuriuos persinešu
iš kambario į kambarį,
arbatinės muselės mirtinai
užsisvajojusios ant tirščių
dar – kelios karbidinės
lempos pasišviesti tamsiam paros metui,
viena neveikianti vandentiekio siurblinė
(bet, šiukštu, jokio rūtų darželio)
tiesa, dar kelios jaunutės liaunos
šokėjos ant paspirtukų,
bet ir tos –
toli, neįžiūrimos
užkandinės, bufetai, bičiulių palėpės –
visa tai irgi ten, kur galima
nubrėžti tieses ar gelžkelio linijas,
kur niekad nešąla kojos
dar kažką užmiršau – taip nuolat nutinka
net tik medinukams
ar besmegeniams ieškantiems,
kur sušilti rankas esant minusui
mano žemėlapiuos – jokių susiliečiančių
linijų, jokių sankryžų, matomų
ar nematomų – jos slepias kaip kurmiai
urvuos, net žaibas nėra jų niekad susekęs
netvarka
jeigu ne vietoj padėsi pieštuką –
negreit jį surasi – bus išgaravęs
kaip kamparas iš mėgintuvėlio,
iš kurio kažkada (aštuntoje, su ja)
uodėt tai, dėl ko kažkada
taip kentėjo jaunasis Verteris
prieš perkūniją. prieplaukoj
ten sunkėja dangus –
prieblandos, santėmos, ūkanos –
garlaiviai tolsta, artėja –
niekas deniuos nerūko jau
aš einu ir matau, kaip žmogus
veda karvę, tiesa, prieš pusšimtį
metų –
tiesa, kad abiejų nebėra,
bet kažkas ne per klaidą juk mato juos
vaikystė
vaikystė – indas toks,
kurio viduj vis nepaliauja
šokinėti žiogas, ir žolės
skiriasi, ir kojos liečia roges –
lygtis, kurios visi nežinomieji
aiškūs, bet dar ne šiandien
atsiskleis