Romas Daugirdas. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 7
Jungtis
ten nepakvies
ten turbūt
nesuspėsim
giljotinai apnuogint
akių
ir našlaitėm suminkštinti
skardžio
gal įvaikins
tarsi šunis
lyg liepsnojančius
kaminus
gaisro gesintojų
sąžinėj
kad saikingai
praskydę
nuramintume ugnį
kuri jungė mus
ir kitus
Dozė
tai tik dozė
žiemos
kad atvėstų
degtinė
kad pamažu
prijaukintume naktį
kvailos amžinybės
baltam ekrane
kad apsvaigę
nuo kliedesio
apie užribio sodą
patirtume šalčio
nokdauną
ir darkart praloštume
vasarą
Kryžius
kryžius užsimezga
sienoj
kai vėjas sprogdina
tinko pūsles
kai epileptiškai kratosi
medžiai
ir nekrintantys lapai
mums tarsi pavydi
kad pasisekė smigt
iki galo
kryžius sujungia
lūpas akis
o ant stogų
išnyra mūsų veidai
lyg iš vandens
lyg po lietaus
Kažkas
bet buvo dar
kažkas
kam nesuradome
plaktuko
kas stelbė smėly
pėdsakus
likimo konservuotais
žiedlapiais
skambėjo neskaitytų
knygų
pavadinimais
ir vertė susijaudint
lytiškai
praradus sugebėjimą
rašyti
kas mums pastot
neleido
šilko nėriniais
ir išsisukt nuo dulkių
šleifo
Fonas
tokie neužkasti
stovėjom įlankoje
stovinčio vandens
tarsi lombarde užstatyti
duobkasiai
tragedijos giedojo
mums falcetais
nes nesuspėjom ištupėti
atleidimo
vandens paviršiuje
pasklido metastazės
biografijų
ir kaip lelijos
sukūrė gražų foną
nusišauti
Kelionė
įeisime pro liūto
kairę ausį
išnersime jo dešinėj aky
ir pakeliui
išsivaduosime
nuo saulės akinių
nuo kojinių
kur sumegztos skeveldros
praeities
ir paskutinio šanso
Adomo apranga
matuosimės
kalnų viršūnes
lyg švarkus
ir paaukosim juos
loterijų žandikauliams
lyg perteklių
kalorijų
kol vieversėliai
spintoje praneš
kad jau atėjo
laikas
kasdieniškai keliauti
po žeme
Lubos
du tūkstančius kartų
ir dar du šimtus
bus mūsų lubos
kaip lūpos
kaip filtras
randuoto pavasario
kuris neskaičiuoja
žaizdų
bus mūsų lubos
tarsi paveikslas
kur matysim save
neišlikusius
kaip jie kala
į rėmą
tarsi geniai
ir nudrenuoja raudonas
akis
kaip starto ir finišo
linijas