literatūros žurnalas

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 7

Jungtis

 

ten nepakvies
ten turbūt
nesuspėsim
giljotinai apnuogint
akių
ir našlaitėm suminkštinti
skardžio
gal įvaikins
tarsi šunis
lyg liepsnojančius
kaminus
gaisro gesintojų
sąžinėj
kad saikingai
praskydę
nuramintume ugnį
kuri jungė mus
ir kitus

 

              Dozė

 

tai tik dozė
žiemos
kad atvėstų
degtinė
kad pamažu
prijaukintume naktį
kvailos amžinybės
baltam ekrane

kad apsvaigę
nuo kliedesio
apie užribio sodą
patirtume šalčio
nokdauną
ir darkart praloštume
vasarą

 

              Kryžius

 

kryžius užsimezga
sienoj
kai vėjas sprogdina
tinko pūsles
kai epileptiškai kratosi
medžiai
ir nekrintantys lapai
mums tarsi pavydi
kad pasisekė smigt
iki galo

kryžius sujungia
lūpas akis
o ant stogų
išnyra mūsų veidai
lyg iš vandens
lyg po lietaus

 

       Kažkas

 

bet buvo dar
kažkas
kam nesuradome
plaktuko
kas stelbė smėly
pėdsakus
likimo konservuotais
žiedlapiais

skambėjo neskaitytų
knygų
pavadinimais
ir vertė susijaudint
lytiškai
praradus sugebėjimą
rašyti

kas mums pastot
neleido
šilko nėriniais
ir išsisukt nuo dulkių
šleifo

 

       Fonas

 

tokie neužkasti
stovėjom įlankoje
stovinčio vandens
tarsi lombarde užstatyti
duobkasiai

tragedijos giedojo
mums falcetais
nes nesuspėjom ištupėti
atleidimo

vandens paviršiuje
pasklido metastazės
biografijų
ir kaip lelijos
sukūrė gražų foną
nusišauti

 

       Kelionė

 

įeisime pro liūto
kairę ausį
išnersime jo dešinėj aky
ir pakeliui
išsivaduosime
nuo saulės akinių
nuo kojinių
kur sumegztos skeveldros
praeities
ir paskutinio šanso
Adomo apranga

matuosimės
kalnų viršūnes
lyg švarkus
ir paaukosim juos
loterijų žandikauliams
lyg perteklių
kalorijų

kol vieversėliai
spintoje praneš
kad jau atėjo
laikas
kasdieniškai keliauti
po žeme

              Lubos

 

du tūkstančius kartų
ir dar du šimtus
bus mūsų lubos
kaip lūpos

kaip filtras
randuoto pavasario
kuris neskaičiuoja
žaizdų

bus mūsų lubos
tarsi paveikslas
kur matysim save
neišlikusius

kaip jie kala
į rėmą
tarsi geniai
ir nudrenuoja raudonas
akis
kaip starto ir finišo
linijas

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

2015 m. Nr. 3 / Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę.

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.