literatūros žurnalas

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6

***

Šlama
Išdidūs vasaros medžiai,
Pilni galingos gyvybės,
Pilni vasaros vėjų.

Nesiglauski prie jų kamienų,
Eiki toliau,
Į jų viršūnę geriau pažvelk
Atsigręžęs.

Gal tada ir tu
Pasijusi esąs pilnas
Žemės dievų galybės,
Pilnas begalinio gyvenimo –

Kaip akmuo,
Kaip papartis,
Kaip smėlio sauja,
Pustoma vėjo.

Gal galėsi bristi per vandenis,
Kopti per kalnus,
Skraidyti po dangų
Ir niekada neprapulti.

 


***

Šiandien
Iš pasaulio kažką pagrobęs
Pats sau sakai: mano!

O laumžirgis skrenda toliau,
Į tave nė nepažvelgęs.

O mirtis –
Toks menkas laikinas
Vabalėlis,
Nubėgantis ir nebegrįžtantis.
Tik toj vietoj
Išdygsta diemedžio daigas,
Pražysta miške pakalnutė,
Subręsta aguonos grūdas.

Kas čia tave ištiko –
Ramybė ar šventvagystė?
Nusiramink:
Per laiką nieko nelieka.

 


***

Kasdienybę –
Kurčią ir aklą,
Rūsčią ir abejingą
Kartais
Ištinka stebuklas.
Jokioj pamiškėj,
Jokioj skaisčiausioj padangėj
Neradęs geresnės vietos
Kaip ant mano
Kasdienės palangės,
Išdygsta stebuklas.

 


***

Sunku šį vakarą buvo
Kovarniui
Atpažinti pasaulį,
Kai iš begalinės erdvės,
Apsvaigęs nuo šviesos
Ir niekur pabaigos neužtikęs,
Ir nieko amžino neatpažinęs,
Grįžo atgal į šį vakarą.

O pamatęs žiogą,
Tokį pat kaip pernai,
Tokį pat kaip vakar,
Prarijo jį nieko nelaukęs
Ir juodu balsu sukranksėjo:
Pasaulis toks pat
Kaip pernai,
Kaip vakar,
Atpažinau.

 


***

Taip švietė saulė,
Tokia skaisti buvo
Ši rugpjūčio diena,
Kad nuo visų visagalių
Reikėjo paslėpti
Savo nuodėmes ir džiaugsmus,
Savo kaltes ir dorybes.
Užsiglaudus tūnoti
Ir laukti tamsos.

O sutemus,
Mėnuliui užlindus už debesies,
Vėl mėginti gyventi nekaltai,
Bet slapstantis
Nuo pasaulio pagundų ir tiesų.

 


***

Šventoriuj
Į medžio viršūnę
Nutūpė baltas balandis,
Toks baltas
Ir toks nekaltas,
Lyg iš kitos planetos
Būtų atskridęs.

Nejauku
Tau buvo stovėti
Po šventoriaus medžiu
Tokiam ne visai panašiam
Į tą baltą balandį.

 


***

Šį rugpjūtį,
Šį rugpjūtį
Pabaigos
Negali būti,
Nes aukštai
Dagiliai skraido,
Nes žemai
Dvi antys tupi.

Šį rugpjūtį,
Šį rugpjūtį
Pabaigos
Negali būti.

 


***

Kai į vieną akimirką
Suplūsta visas gyvenimas,
Tos akimirkos
Joks žaibas negali apšviesti,
Joks griaustinis nutildyt.
Joks vėjas
Niekur nupūsti.

Nes akimirka ta
Paskutinė.

 


***

Kai vienas įsibrauni
Į lapkričio vakarą,
Iš lėto pradeda temti,

Tolyn traukias pagundos,
Žemiškos ir ne visai.
Daros nyku ir tuščia.

Bet staiga netikėtai
Kovas iš medžio viršūnės
Puola tiesiai į dangų
Lyg tenai sutvėrėją išvydęs.

Ir į lapkričio vakarą
Vėl sugrįžta
Pagundos ir nuodėmės.

O po tavo langu
Nukrinta žvaigždė
Ir visą vakarą nebeužgęsta.

 


***

Šį vakarą
Manyje sutilpo
Visas pasaulis.

Visas jo laikas,
Pabaigos, pradžios
Atradimai ir praradimai.

Buvo ramu
Ir baugu.
Lyg nelauktai užklupta
Išsigandus žvalgiaus aplinkui.

Tikėjau ir netikėjau.
Gal viskas
Šiame pasauly
Mano sutverta.

 


***

Jeigu šią naktį
Taip pat spindės mėnulis,
Taip pat tylės gegutės,
Taip pat neūbaus pelėdos,
Tu tuojau
Aiškiausiai suvoksi,
Kur baigiasi begalybė,
Iš karto pajusi,
Kur amžinybės pradžia.
Ant kapo deganti žvakė
Ką tamsoje apšviečia.

 


***

Kai vienas pats
Dainavai
Pagoniškas daineles
Apie tai, kas iš dangaus
Netikėtai pasirodo,
Iš jūros dugno iškyla,
Kas girios tamsoj
Slepias ir nieko nesako,
Kaip temstant
Išaiškėja
Visos visatos paslaptys,

Aš klausiaus
Ir bandžiau viskuo patikėti.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10 / Didelis tavo pasaulis,
O tokios mažutės rankos
Likimui sutramdyti.
O tokios beribės erdvės

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.