Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 5–6
Mūza – balti milteliai
Prisimenu
kai tėvelis laukuose
bitę apiberdavo baltais miltais
o paskui bėgdavo namo
pažiūrėt –
iš kurio ji avilio
O aš kai tave sutikau
miltelių neturėjau –
tai parbėgau namo
įlindau į avilį ir dūsavau –
per plauką išvengiau nelaimės
vos nepaverčiau mūzos
ir visų jos ženklų –
į vieną bandelę
Nuėjo
Pro langą matau
Kaip krenta geltonas lapelis –
Sukinėjasi ore
Stengiasi man parodyti visas savo puses –
O jų tiktai dvi –
Štai tas lapelis
Dar tris kartus apsisuka vėjy
Ir aš jau nežinau
Nuo kurio jis medžio
* * *
Malonu rašyti
Bet dar maloniau
Rašyti bet ką
Tolis nepraleidžia vandens –
Tolis yra statybinė medžiaga –
Juo stogą dengiu
Stebisi varnos
Ką jis ten veikia
Visą rudenį
Tolis iš abiejų pusių
Aplietas smala
Nei skaityti nei rašyti nereikia –
Bet malonumas išlieka
Tolis yra juodas
Ir varna juoda –
Bet ji neturi uoslės – ir neatskiria
Smala kvepia smala
O popierius popierium –
Beraštis paukštis
To nesupras
Kad didžiausias pasaulyje malonumas –
Būti prie popieriaus
* * *
Sugalvojau –
Nusipirksiu krosnelę
Sujungsiu su virtuvės kaminu
Šildysiu šį kambarį – sėdėsiu –
Ir nebėgiosiu naktimis po laukus
Nes nežinau kas ten pasėta
* * *
Berželiai
Lyg tik berželiai būtų –
O prašiau atskiro kambario
Bet tas kurio nepavadinčiau
Panašiu į paukštį
Kitaip suprato –
Apsodino mane beržais
Ir dabar į kurį į bet kurį kambarį
Beįeičiau
Vien berželiai
Langas
Šešios
Nerimsta langas
Muistosi –
Jam iš lovos kuždu
Tik kaklaraiščio nepamiršk –
Būtinai užsirišk
Kai eisi
O aš dar lovoj pabūsiu…
Kai patekėjusi saulė klaus –
Kur langas?
Ramiai atsakysiu –
Išėjo į darbą kaip visada –
Pats kaklaraištį išsirinko
Pritinkantį prie raustančių marškinių
Lapė – papė
Vakare
Kai tėvelis sugrįždavo po darbų
Kai prieangy pasigirsdavo jo žingsniai
Suklusdavo vaikai – žinojo
Tuoj durys atsidarys –
Ir į kambarį pirmiau nei tėvelis įžengs
Įšoks lapė –
O tada sujudimas maišatis
Prasidės gaudynės
Lapė šokinės per rankas per burnas
Šaukiančias
– Mano – mano –
Kitaip atsitikdavo
Kai tėvelis vėluodavo – užtrukdavo ilgiau
O ir naktis ateidavo pirmiau
Vaikai lūkuriuodavo – markstėsi –
O tada į kambarį įsėlindavo lapės – viena po kitos
Kiekvienas vaikas turėjo savo lapę – miegą
Prie savo lapės lyg prie krūties
Ir mažiausias nurimdavo iki pat ryto
* * *
Vos išsiritusi bitė – – – tuoj pat
Galvą į korio akelę kyštelie –
Pasižiūri
Gal dar kas ten sėdi kamputyj –
O aš nubudęs
Bėgu į lauką
Pažiūrėt ar dar neprašvito
Seniau kitaip būdavo –
Nubudęs ir lovoj gulėdamas žinojau
Dangus dar ten pat – –
O žvaigždės prie kojų – –
Vos išsiritusi bitė
Į korio akelę pažiūri – nuliūsta –
Vėl ta pati dovana –
Kamputis tuščias
Vėl šiam pasauly būsiu viena
* * *
Stebiu muilą –
Jau dveji metai
Jis nė krust
* * *
Ar Lietuva tai
Kas metama per tvorą
Miestely
Už kurio Lietuvos neieškok –
O aš ten vieną kartą ieškojau duonos
Pirmam sutiktajam
Padaviau pinigus – ištariau
Duona man –
Duona man – duona
Žmogus paėmė pinigus
Ir išjojo – – –
Ilgai klaidžiojo
Toli –
Teko laukt
Galiausiai sugrįžo išmokęs
Padavė ko prašiau
Ir šypsodamasis kartojo –
Duona man – duona tau
Duona Didžiosios Lietuvos
Kuklus tas miestelis –
Kelios pušys…
Bet dar kažkas dar krutėjo už tvoros
Gal trupinys tyliai save kramtė
Neapskaičiuotas šuolis
Blusa
Su šuns lašeliu dantyse
Džiaugsmingai
Pašoka į orą
Bet pamačius tą tuštumą apie mane
Suspinga – atims –
Persiverčia per galvą
Neria už kampo –
Krinta į neįkandamą šuns kailį –
Blogiausiu atveju –
Čia –
Kiek kartų per dieną šuo
Suinkščia –
Neskaičiavau.
* * *
Mušasi du broliai –
Lietus ir sniegas.
Nežinia kuris pirmas
Sušuks –
Mama ateina –
Sutaikys juos šalta naktis.