literatūros žurnalas

Almis Grybauskas. Eilėraščiai Pauliui Celanui

2020 m. Nr. 8–9

Eilėraštis yra vienišas.
Jis vienišas ir kelyje
Paul Celan (1920–1970)

 


Invokacija P. C.

Es war Erde in ihnen

Vakar žinią randu: tu buvai nusižudęs Paryžiuj.
Krito grotos kalbos, atminties išbyrėjo aguonos,
grojo fugą mirties, o alsavimas lūžo ir sukos,
kol nuo slenksčio ėjai iki svetimo slenksčio pavymui.

Šiandien filmą suku: tu žalia, Bukovina!
Laikas Habsburgų spindi degtinės laše.
Sinagogų trapiom dešimtim apsupta Alma Mater
plūduriuoja šviesoj dulkinoj Černovcų.

Bet, – sprogimai, trenksmai, tenai angelas Dievo apkurto,
neteisybės knygas tenai vartė aklų nirtulys…
Deguliai, pelenai, apleistis ir ant plyno, ant didelio lauko
draikos tavo plaukai, jie žili, Sulamit.

Tu rytoj gyvenai – geležinis kalbos cherubinas
su fonemų šarvais morfologinių rūmų skliautuos…
Trupa štai sakinys, bėglį vejasi griūvantis laikas:
– Žemė buvo juose, ir jie patys pavirto žeme.

 

* * *

Setzt deine Fahne auf Halbmast, Erinnrung.

Pusiau stiebo nuleisk
vėliavą, atmintie,
šoktelk, širdie, pažinus
žodį, su tavim ištartą:
– tartum peršautas šuo
ant slenksčio savo namų…

Lūpos bergždžiai švagždės
svetimoje tėvynėj:
– kur tu, fleita nakties
turgaus viduryje,
toji Šlaito elegija:
– mes visad kelyje
į gražesnį gyvenimą?

 

* * *

Pražyla naktį kūnas Dievo karšty,
ir lūpų fakelas ilgai tarp mūs švytuoja.
Ne vygė tai, greičiau slapus atodūsis, –
per rankų sniegą sėlina rytojus.

Ir negilu tas mėlis akyse
valandų guoly. (Mėnuo šviečia medy.)
Pradingo tuštumoj stiklinės menės,
sapnų puodely ledas, – kas po to?

Mįslė: pajuodęs lapas supasi šeivamedy –
gražus bokalas kraujo su puta.

 


Inkantacija „Uosto“ motyvais

– Gerk, –
gargaliuodami ten, kur ertmės dokų,
už plūdurų išverstpilvių,
iš anapus – tuštėjant buteliui, –
visai kaip tuomet bendrabučiuos…
Nagi, buvo laikai…
– Kur? – Kada? –
švartuojasi tankeriai,
švyturpuslitrio link, ten, pro properšas –
šviesos signalinės, baržos, lynai ištempti
vilkikų. Danguj žvaigždžių knaipės…

– Ir te gulas šniūrais –
tenlink, kranų svirtims sukantis, –
pasaulitris puspilnis, –
meni, kurvos Hamburgo, ir tos dainos
žemsiurbės, – kaip beržai gimtinės,
dainavau tuomet armaliuodams, vemdamas…

– Gerk, –
neišvengiamos nei pabaiga butelio
astralinės fleitos keltuvų
ir konteinerių lėkštės – žalvaris
viens į kitą, – krantinę pribloškiant.
– Ir kada? – Ir kur?
Iš anapus. Šiapus. Ir skersai
gerklės, kai mes skriejom naktnuogiai
ir dainavom siurbčiodami…
Iš anapus pasaulio. Šalia nebuvimo.
Ir buja
ant inkaro
svirduliuodama.
– Kur?
– Kada?

 


Atsisveikinimas ant tilto

(scena F. W. Murnau „Nosferatu“ stiliumi)

Nusigręžęs Paryžius ir
nieks nežiūri tau į akis.
Sena teka
sena kaip mirtis.

Refrenas (su citata):

Sena teka po Mirabo
tiltu,
ir mūs meilės…
Kaip visados.

Šiapus teks tau palikt žodžius,
ir kanalai ryšio išdžius
tarsi Marse.
Kol atras juos…

Refrenas (svetimu akcentu):

Sena teka po Mirabo…
Senka, sako, meilė kalbos,
kiaurai išteka…

Kadrai trūkčioja, stringa:

Nesvarbu, kad išėjai iš galvos…

Svarbu man, kad išeini iš kalbos.
Už kito ji netekės

…niekados…

Be priedainio…

 


Glosa

Publikacijos, skirtos Paulio Celano 100-osioms gimimo metinėms, pavadinimas – citata iš jo kalbos atsiimant Georgo Büchnerio premiją. Tekstas pavadinimu „Meridianas“ yra išverstas į lietuvių kalbą („Metai“, 2013 m. Nr. 1).
1. Epigrafas: „Žemė buvo juose“ – pirmieji žodžiai iš rinkinio „Niekieno rožė“ („Die Niemandsrose“, 1963), skirto Osipo Mandelštamo atminimui.
„Geležinis cherubinas“ minimas „Giesmėje dykumoje“ iš rinkinio „Aguonos ir atmintis“ („Mohn und Gedaechtnis“, 1952), kurio didesnė dalis išversta Sigito Gedos ir Vytauto Karaliaus.
Minima, jog P. Celano gimtuosiuose Černovcuose prieš karą buvusios šešios dešimtys sinagogų.
Universitetas su dėstomąja vokiečių kalba įsteigtas tada, kai Bukovina dar priklausė Habsburgų imperijai.
Beje, Vienoje, netoli ligoninės, kurioje dirbo iš čekų Moravijos atsikėlęs Sigmundas Freudas, aptikau atminimo lentelę, skelbiančią, jog ten gyvenęs pirmasis Černovcų universiteto rektorius ir „dvasios tėvas dr. Konstantinas Tomaszczukas 1840–1881“.
2. Epigrafas: „Pusiau stiebo nuleisk vėliavą, atmintie“ – eilutės iš eilėraščio „Šibolet“, rinkiny „Nuo slenksčio iki slenksčio“ („Von Schwelle zu Schwelle“, 1955). Pagal šio žodžio tarimą atskirdavo savą nuo svetimo, žr. Ts 12, 5–6.
Panaudotos citatos iš Kazio Bradūno ir Vlado Šlaito eilėraščių. Pastarojo „Kelyje“ man susišaukė su publikacijos pavadinimu.
3. Bandymas lietuviškai prakalbinti eilėraštį iš rinkinio „Aguonos ir atmintis“, anksčiau neverstą į lietuvių kalbą.
4. Eilėraštis „Uostas“ iš rinkinio „Alsavimo lūžis“ („Atemwende“, 1967) primena kitą garsią P. Celano inkantaciją – užkeikimą „Mirties fuga“.
5. P. Celanas, be abejo, siejasi su vokiečių ekspresionizmu, tad savaime prisiminiau ir filmą „Nosferatu“. Poetas nusižudė nušokdamas upėn nuo Mirabo (Mirabeau) tilto, spėjama, gegužės 1-ąją, bet kūnas rastas tik po keleto dienų. Beje, Aleksio Churgino vertimas knygoje „XX a. Vakarų poetai“ (1969) neatitinka ne tik Guillaume’o Apollinaire’o eilėraščio ritminio piešinio bei pačios dvasios, bet ir garsiajame refrene, kur originale yra daugiskaita „Et nos amours“, vertime atsiranda vienaskaita: „mūsų meilėje“. Ak ta sovietinė skaistybė.
O F. W. Murnau garsus ne vien savo filmu „Nosferatu. Siaubo simfonija“. 1929 metais jam už Hermanno Sudermanno „Kelionės į Tilžę“ ekranizaciją (anglišku pavadinimu „Sunrise“) įteiktas pirmasis Holivudo „Oskaras“.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –
Kur vydėjimas Romovės kai sustojai aumens paribyje
nedrįsdama įsišaknyti tapus?

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

1991 m. Nr. 6 / Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.