literatūros žurnalas

Albinas Galinis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3

D. H.1

siūbuojant ties pragarme –
sako, būtent tada –
jis, išskaitęs
pamišėlio Anandeilo2
gyvenimo liniją,
iki kriaunų suvarė
durklą
į silogizmų raumenis

J. F. R.3

kai jaunoji ponia
sidabro velke
užsklendė savo gėdą –
sako, būtent tada –
perkūnas
jam į smilkinį šovė,
o nelabasis
įpūtė žarijas genitalijų

M. M.4

kai nuo jūros
zefyras atpūtė vėjarožę
be šaknų –
sako, būtent tada –
jis, baigęs dedikuotą
sergančiam langui traktatą,
ėmė slysti
upės briauna

O Tempora! O Mores!

Įžanga

slogi kelionė dykumos
plynuma – šaižūs balsai,
įkyrios mintys ir vėjas
žvarbus iš ten, kur
savo pradžią palikome –

iš ten, kur vynas mūsais5
apsitraukęs,
o duona nuo raugo
nesikelia.

1.
Here I am, an old man in a dry month6
T. S. Eliot. Gerontion

čia, aš – senis,
įrašytas į skolų knygą,
rytmečio priegloboj
prie židinio atbrailos,
mėgaudamasis midumi su gvazdikėliais
ir imbieru, vis dar laukiu taikos
padangės bazilikoj –

tačiau per mišparus
jau „tvirtai atsilošęs balne“7,
tvoskiant vėsumai nuo priešų kūno,
kelią skinuosi psalmės posmu, –
bet liežuvis užkliūva už vielų užtvaros
ir krinta atgal į gomurio ertmę –

pakelkit akis, akmenširdžiai8, –
taip Viešpats kalbėjo, – jie artinasi
iš šiauryčių prie miesto vartų,
idant jus į tremtį nušluotų –

klausykite ir įsidėmėkite!
paukštis negali pakeist savo marginio,
veršelis dėmės ant kaktos,
o jūs „širdies plokštėje“ antspaudo –

atsakiau:
ai, ai, mano Viešpatie Dieve,
štai stoviu nuogas
prieš Tavo ugnies kalaviją –
akių vokai it šulinių antvožai,
blakstienos it šepečiai geležiniai;

atsakiau:
ai, ai, mano Viešpatie Dieve,
minčių sausmety
berniukas užsnūdęs, knyga užversta,
rankraščių spalvos išblukusios, –
esu jau per menkas
kailiniams šermuonėlių,
per lėtas kardui ir pokyliui.

2.
ir, „kai gulėjau“9 po spygliais
raudojančiu kiparisu,
Homero posmas aplankė mane –
dovana, kurios neprašiau,
ženklas, kuriuo netikėjau,

nes žodžio šarvas –
nepramušamas,
o kas nuspėjama –
ateities neturi,
kas nuspėjama –
būsimą laiką praranda –

bet čia, toli nuo didžiųjų kryžkelių,
kur laiko nevaržo įstatymai,
klaidžiojant vėtrungėms,
kalba smiltys Elidės10,
ratelis ir girnos dūzgia
prie vaiko širdies;

čia, prie žemės ausies
čirškiant svirpliams, vėjas ir pelės
skrabena pernykščius lapus,
saulėmėgis katinas snaudžia
ant stogo šelmens, o storas šuo
(goslus šuo), pabrukęs uodegą,
iš nuobodžio trinasi prie geležinių turėklų –

bet ten, „prie Kirkės židinio“,
prismaugtas apoloniškos lyros verksmas,
audėjų pliauškesys, dailidžių rungimasis,
mėtų arbata iš paauksuoto puodelio,
anyžinė iš krištolinės taurės,
jerubės, nendrinės vištelės, iškilmių kardai,
girliandos, liežuvių plaktuvai,
pelninga prekyba ir saugi kopuliacija –

ten, „prie Kirkės židinio“,
atnašaujant Odinui ir Torui11,
aklųjų vaizduotė vis gilyn žemėn skverbiasi –
kareivinės išvirtusios šventnamiais,
šventyklos – viešnamiais;
senos skolos Šešoko12 meilužių
ir dvokiančios maitos prie Šukių vartų13

tad užlipk aukštai ant kalvos14
ir klyk:
ši, Nodo šalis, – prakeikta
tarp keturių pasaulio pusių
ragų gausmas
protui šurmulį kelia,
o minčių kokonas
nei alyvmedžio lapas – sudžiūvęs;

užlipk ant kalvos
ir klyk:
valgius ir gėrimus
jūs jau išvėmėte15,
pražūsite
kaip jaučiai įmitę,
kaip „rinktiniai avinai“, –
lyg nuošlavas
išblaškys jus tyrlaukių vėjas.

3.
taip, Kebetai16,
Loto krašte tėkmė nesustabdoma:
sirenų viliojančios giesmės,
stikliniai krankliai, išsunktos nimfos satyrų
ir skaruliais pridengtas pranašo kūnas –

bet tais metais per pilnatį
nuo debesynų lesyklų
šimtai paukščių susmigo
į surambėjusią žemę –

ir medžiai išvirto su šaknimis,
kviečių stiebai palaukėj žniugo,
ir jūsų moterys it be piemens ožkaitės
klaidžiojo tyrais,
ir jūsų vyrai it sukandžioti Hado šunų
ilso ir tižo,
ir jūsų tėvai lenkė burnas iš nevilties
dėl sūnų nerangumo,
ir jūsų motinos audė raudą
iš praeities pelenų –

ir švyturys ant uolos viliojo berniūkštį,
sapnavusį melsvą banginį,
švyturys ant uolos tiesė kelią jūreiviams
linkui vandenyno imperijos,
ir laužai nuo kalvų spalvino taką
skenduolių vėlėms,
ir bangų girnos priešokom
trupino prieplaukų akmenis –

nors gudrus šypsulys, nors žodžio suktybė,
nors suodini nešuliai ant pečių –
sielos yra nemirtingos, –
bet sakyk, Kebetai,
ar, pralobęs iš nuodingų tuštybės darbų,
žmogus pakels amžinybę?

ir požemių šešėliai nubrizgusiais
vestuvių apdarais lindo į šviesą –
medžiokliai užmigo prie stirnino šono,
kariai – palapinėse, kūdikiai – motinų sterblėse,
ir jie aplenkė gedėtojų valtį,
ir laivę, sutvirtinę virvėm,
pasuko prieš srovę rytų kryptimi –

ir saulė geso, ir akys žilpo,
ir vėjas draskė įtemptą burę,
ir viesulo rimbai čaižė jų kūnus stangrius –
ir jie, lyg sapne, regėjo raistingus miškus,
žaižaruojantį šermukšnyną, uogynę,
lyg sapne girdėjo
glosnų palaikės trobos balsą,
lietė glotnią vaikystės vasarų odą –

žinau, Viešpatie17,
žmogus aklai klaidžioja
nerasdamas vietos,
jis lyg asilas paikas
plikynėje stovi,
kaip šakalas dvėsuoja
alkiu netverdamas, –

bet Tu vien dėl savojo vardo
mūsų niekais nepaversi,
nepaliksi kaip briedė jauniklio
sausrai ištikus.

Coda

ir prigimties šarvas
įskilo –
timpanai tylėjo,
gaudė pakelės akmenys18:

tris dienas ir naktis
banginio pilve19

ir Babelės šliundra
gerai išėjo už vyro,
ir akmeninga žemė
vaisių padovanojo –

sukerojo
iš kerplėšų atvašynas,
o kvietys
šimteriopą grūdą atseikėjo.


1 Davidas Hume – XVII a. škotų filosofas, empirizmo atstovas, abejojęs proto autonomiška pažinimo galia ir manęs, kad išvadas apie tikrovę galime daryti tik remdamiesi patirtimi.
2 D. Hume’as dirbo „pamišėlio markizo Anandeilo mokytoju“.
3 Jonušas Florijonas Radvila (1715–1760) LDK didikas, garsėjęs žiaurumu ir įtarumu. Jis buvo vedęs tris kartus, dvi žmonos su juo išsiskyrė. Istorikas S. Paknys rašo, kad jis „stipriai atšventęs gimtadienį, pasijuto prastai. Gydytojai skyrė vaistų ir patarė susilaikyti nuo santykių su moterimis. Apie tai buvo pranešta ir žmonai. Vis dėlto <…> nesusilaikė nuo santykių su meiluže, po kelių dienų nualpo ir mirė“.
4 Užuomina į Mindaugo Milašiaus eilėraščių ciklą „Priešais sergantį langą“.
5 Mūsai – pelėsių plėvelė.
6 Čia aš, senis, sausringą mėnesį (angl.).
7 Zbigniew Herbert, „Langobardai“: „Baisus šaltis dvelkia nuo langobardų, sėdi tvirtai atsilošę perėjos balne.“
8 Užuomina į Jeremijo knygos 13 ir 14 dalis.
9 Užuomina į Ezros Poundo „Canto XXXIX“: „When I lay in the ingle of Circe“ („Kai aš gulėjau prie Kirkės židinio“).
10 Elidė – istorinė Graikijos sritis.
11 Germanų dievai.
12 Babilono.
13 Jeruzalės mūrų pietinės dalies vartai, pro kuriuos iš miesto išnešdavo šukes ir šiukšles.
14 Užuomina į Jer 22, 20–23.
15 Užuomina į Jer 25, 27–34.
16 Užuomina į Platono veikalo „Faidonas, arba Apie sielą“ Sokrato pašnekovą (mokinį).
17 Užuomina į Jer 10, 23–35 ir Jer 14, 5–6.
18 Užuomina į Lk 19, 39–40.
19 Užuomina į Mt 12, 39–40.

Albinas Galinis: Pasikalbėjimas apie kalbą

2016 m. Nr. 5–6 / Albiną Galinį kalbina Mindaugas Milašius-Montė / Norėčiau su Tavimi pakalbėti apie kalbą, nes dažnai apie ją mąstome, patirdami jos transformacijas poetiniuose tekstuose…

„Metų“ anketa. Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas

2014 m. Nr. 8–9 / Į anketos klausimus atsako Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis ir Donatas Paulauskas / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?

Albinas Galinis. Iš Viešpaties dienpelnio LDK kanceliarijos raštininko Jono Mykolo P. dienoraščio. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Kaip Persėjas,
pridengtas Hado šalmo,
šuoliuoju ant sparnuotojo širmio
link išsipleikusios tuštumos –